Baltijos šalių ekonomikos apžvalga

Pasaulio ekonomikos perspektyvos

Pasaulio ekonomika įžengė į lėtesnio ir nepastovesnio augimo laikmetį. Didėjantis protekcionizmas ir intensyvėjantys prekybos karai stabdo pasaulinę prekybą ir kelia grėsmę, kad dešimtmečius trukusi tarptautinės prekybos laisvėjimo tendencija apsivers aukštyn kojomis. Didėjantis geopolitinis neapibrėžtumas savo ruožtu didina gyvybiškai svarbių energijos ir kitų žaliavų kainų nepastovumą bei jaukia nusistovėjusius prekybos maršrutus, o tai dar labiau slopina pasaulio ekonomikos augimą. Didėjanti konkurencija ir augantis nepasitikėjimas tarp dviejų ekonomikos gigantų – JAV ir Kinijos – taip pat skatina ekonominį nacionalizmą, kuris silpnina laisvosios rinkos ir laisvosios prekybos pamatus. Subsidijų karai bei augantis vyriausybių vaidmuo daro mažas ir atviras ekonomikas, tokias kaip Baltijos šalys, labiau pažeidžiamomis, nes esant tokiomis sąlygomis investuotojai mieliau renkasi investuoti į didesnes ekonomikas, kurios jas vilioja ne tik siūlydamos didesnes vartotojų rinkas, bet ir dosnesnes subsidijas. Šie pokyčiai taip pat gali padidinti pasaulinę nelygybę mažesnių besiformuojančių rinkų sąskaita, nes investuotojai vis dažniau teikia pirmenybę investuoti savo šalyse (angl. „reshoring“) arba šalyse, kurios geopolitiškai yra draugiškos savo šaliai (angl. „friendshoring“. Europos Sąjunga, būdama labiau priklausoma nuo tarptautinės prekybos nei JAV ar Kinija, yra ypač pažeidžiama šių pasaulinių pokyčių. ES silpnumą dar labiau didina jos fragmentiškas politinių sprendimų priėmimas, kuris neretai primena Abiejų Tautų Respublikoje naudotą „liberum veto“ principą.

Demografiniai pokyčiai taip pat daro vis didesnį poveikį pasaulio ekonomikos raidai. Per pastaruosius 50 metų pasaulinis gimstamumo rodiklis sumažėjo nuo 4,3 iki 2,2 ir dabar yra mažesnis už pasaulinį gyventojų pakeitimo rodiklį. Pažymėtina, kad mažiausias gimstamumo lygis yra ne turtingiausiose Vakarų šalyse, bet Rytų Azijoje (Kinijoje, Japonijoje, Pietų Korėjoje ir kt.), tad demografiniai pokyčiai labiausiai ribos būtent Azijos regiono augimo potencialą. Vakarų šalys įprastai pasikliauja imigracija, kad sušvelnintų natūralų gyventojų skaičiaus mažėjimą, tačiau daugiau gyventojų turinčios ir mažiau klestinčios Rytų Azijos šalys turės rasti kitų būdų, kaip sušvelninti neigiamą spartaus gyventojų senėjimo poveikį, pvz., dirbtinį intelektą ir robotizaciją. Tačiau mažėjantis gimstamumas nebūtinai yra bloga žinia mūsų aplinkai, ypač atsižvelgiant į spartėjantį visuotinį atšilimą.

Pasaulio ekonomikos augimą ilgainiui turėtų paspartinti vykstanti dirbtinio intelekto ir robotizacijos revoliucija. Tačiau ji, tikėtina, taip pat padidins pasaulinę pajamų ir turto nelygybę, nes dauguma pirmaujančių aukštųjų technologijų įmonių yra sutelktos JAV, ES, Kinijoje bei kitose pirmaujančiose ekonomikose. JAV turėtų gauti daugiausiai naudos iš vykstančios technologinės revoliucijos, o ES rizikuoja atsilikti nuo vykstančių technologinių varžybų. JAV ekonomiką vidutiniu laikotarpiu taip pat skatins jos tapimas pasauline energetikos gigante: JAV yra didžiausia pasaulyje naftos išgavėja, didžiausia gamtinių dujų eksportuotoja, o infliacijos mažinimo įstatymas (angl. Inflation Reduction Act) sukėlė investicijų į žaliąją energiją (visų pirma saulės ir vėjo) bumą. JAV demografiniai rodikliai taip pat yra palankesni, palyginti su ES ir Kinija. JAV dominavimą gerai iliustruoja naujausi akcijų kainų pokyčiai: JAV platusis akcijų rinkos indeksas (MSCI) yra ~140 % didesnis nei 2019 m., ES – 70 % didesnis, o Kinijos – 10 % žemesnis. Manome, kad transatlantinė divergencija taip JAV ir ES ir toliau didės ES vis labiau atsiliekant nuo JAV, o lėtėjant Kinijos ekonomikos augimui, vargu ar ji aplenks JAV ir taps didžiausia pasaulio ekonomika. Tad JAV karaliavimas pasaulio ekonomikoje tęsis.

Artimiausio laikotarpio pasaulio ekonomikos perspektyvos nėra tokios šviesios, kaip buvo prognozuota metų pradžioje. Pasaulinis ekonominio netikėtumo indeksas 2024 m. viduryje paniro į neigiamą teritoriją, o ekonominiai rodikliai yra prastesni nei tikėtasi visose trijose didžiausiose pasaulio ekonomikose (JAV, ES ir Kinijoje), tad pasaulio ekonomika auga lėčiau nei buvo tikėtasi. Švelnus JAV ekonomikos nusileidimas vis dar yra labiausiai tikėtinas scenarijus, tačiau atvėsusi darbo rinka rodo, kad ekonomikos augimas 2025 m. sulėtės. Dėl didėjančio protekcionizmo ir pasaulinės prekybos sutrikimų pasaulinės prekybos ir BVP santykis toliau mažės. Tai paveiks Europos Sąjungą, kurios ekonomika, tikėtina, ir toliau stagnuos, o Vokietijos ekonomika gali dar kartą panirti į recesiją. Kinijai bus sunku išlaikyti ambicingą 5,0 % augimo tikslą, nes nepalankios demografinės tendencijos, vangi būsto rinka bei tebesitęsiantys pasaulinės prekybos trikdžiai ir toliau lėtins Kinijos ekonomikos augimą. Visgi, pinigų politikos švelninimas JAV ir euro zonoje bei ekonomikos skatinimas Kinijoje sumažins pasaulinės recesijos tikimybę bei užtikrins didesnį pasaulio ekonomikos augimo stabilumą, tačiau šių priemonių nepakaks ženkliau paspartinti pasaulinį ekonomikos augimą. Prognozuojame, kad pasaulio ekonomika įžengė į lėtesnį ir nepastovesnį augimo etapą, o pasaulinis BVP 2024-2026 m. didės nuosaikiu ~3,0 % tempu.

JAV ekonomika atvės, tačiau neužšals

Pastarąjį penkmetį JAV ekonomikos augimas, palaikomas struktūrinių ir ciklinių veiksmų, buvo ypač spartus. Dosni fiskalinė ir monetarinė politika leido ekonomikai greitai atsigauti po COVID-19 recesijos, o klestintys aukštųjų technologijų ir energetikos (tiek tradicinės, tiek atsinaujinančios) sektoriai padidino našumą, pagerino konkurencingumą bei padėjo sušvelninti pasaulinį energijos kainų šoką, kurį sukėlė Rusijos karinė invazija į Ukrainą (JAV yra didžiausia naftos produktų gamintoja ir didžiausia gamtinių dujų eksportuotoja pasaulyje). JAV ekonomika augo sparčiau nei kitos didžiosios išsivysčiusios ekonomikos, o augimas išliko spartus net ir po to, kai Federalinė rezervų sistema (FED) padidino palūkanų normas. JAV ekonomika šiuo metu yra 11 % didesnė, palyginti su 2019 m. lygiu - įspūdinga, atsižvelgiant į tai, kad Vokietijos ekonomika yra tik 1 % didesnė, o Japonijos, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos ekonomikos - vos 2 % didesnės. JAV ekonomikos augimas 2025m. kiek sulėtės, tačiau JAV turėtų išvengti recesijos t.y. JAV ekonomikos laukia minkštas, o ne kietas nusileidimas.

JAV darbo rinka pamažu vėsta – mažėja laisvų darbo vietų, mažiau sukuriama naujų darbo vietų, lėtėja darbo užmokesčio augimas ir auga nedarbo lygis. Silpnėjanti darbo rinka atveria duris palūkanų normų mažinimui, nepaisant vis dar santykinai didelės infliacijos, nes FED dėmesys vis labiau krypsta nuo kainų stabilumo prie maksimalaus užimtumo užtikrinimo. Vis dėlto tikimės, kad palūkanų normos bus mažinamos palaipsniui, nes JAV, priešingai nei euro zonoje, fundamentalus ekonomikos augimo potencialas yra didelis, tad FED turės sumažinti palūkanų normas pakankamai, kad išvengtų kietojo ekonomikos nusileidimo, tačiau ir ne per daug, kad pernelyg spartus palūkanų normų mažinimas nesukeltų ekonomikos perkaitimo. Vadinamoji „Sahmo“ taisyklė sufleruoja, kad kai nedarbo lygis padidėja puse procentinio punkto - paprastai seka ekonominė recesija (nedarbo lygis JAV padidėjo nuo 3,4 % 2023 m. balandžio mėn. iki 4,2 % 2024 m. rugpjūčio mėn.), Tačiau šį kartą nedarbo padidėjimą lemia ne mažėjantis užimtumas, o didėjanti darbo jėgos pasiūla dėl išaugusios imigracijos. Darome prielaidą, kad FED iki 2025 m. vidurio palaipsniui mažins palūkanų normas nuo dabartinių 5,5 % iki 4,0 %. Vis dėlto neapibrėžtumas dėl būsimos palūkanų normų raidos išlieka didelis, o tai gali padidinti akcijų, obligacijų ir užsienio valiutų rinkų kintamumą – taip pat negalima atmesti ir aštresnių svyravimų, tokių kaip 2024 m. rugpjūčio mėn., nes prastesni nei tikimasi ekonominiai rodikliai gali staiga sugadinti investuotojų nuotaikas. Pagrindinis nežinomasis yra tai, kaip namų ūkiai reaguos į mažėjančias pandemijos metu sukauptas santaupas, kurios ne tik palaikė namų ūkių vartojimą, bet ir apsaugojo namų ūkius nuo aukštų palūkanų normų (namų ūkių skolos ir BVP santykis JAV sumažėjo iki nuo 2001 m. neregėto lygio).

Vis labiau poliarizuotas politinis kraštovaizdis JAV (taip pat ir daugelyje ES šalių) kelia ekonominį ir geopolitinį neapibrėžtumą, kuris turėtų pasiekti kulminaciją prieš 2024 m. lapkričio mėn. vyksiančius JAV prezidento ir Kongreso rinkimus. Artėjantys JAV prezidento rinkimai bus itin svarbūs – ypač ES, turint omenyje, kad D. Trumpas žada įvesti 10 proc. importo tarifus ES eksportui, o taip pat apriboti JAV karinę ir finansinę paramą Ukrainai. Be to, D. Trumpas atvirai ragina FED mažinti palūkanų normas, o tai gali susilpninti JAV dolerį euro atžvilgiu ir taip sumažinti Europos eksportuotojų konkurencingumą. JAV taip pat vaidina svarbų vaidmenį užtikrinant Europos energetinį saugumą, nes po Rusijos ir Europos energetinio karo JAV tapo viena didžiausių gamtinių dujų eksportuotojų į Europą. Fiskalinės politikos neapibrėžtumas taip pat didėja, nes abu kandidatai į JAV prezidentus nepateikia patikimo plano, kaip sumažinti JAV federalinio biudžeto deficitą, kuris per COVID-19 pandemiją stipriai išaugo ir tebesiekia neįprastai didelius 7,5 % nuo BVP (prognozuojama, kad euro zonoje 2024 m. biudžeto deficitas sieks vos 3,0% BVP). Didelis biudžeto deficitas ir didelė valstybės skola palieka mažiau fiskalinės erdvės finansuoti nenumatytąsias išlaidas, kurias gali sukelti didėjanti geopolitinė įtampa, taip pat didėjantis žaliosios pertvarkos, skaitmeninės revoliucijos ir senėjančios visuomenės finansavimo poreikis.

Kinijos drakono augimas išsikvepia

Per pastaruosius kelis dešimtmečius Kinija labiausiai prisidėjo prie pasaulio ekonomikos augimo. XX a. pabaigoje įgyvendinta ekonomikos liberalizavimo politika bei geopolitinis suartėjimas su Vakarais pažadino miegantį kinų drakoną. 1980-aisiais Kinija buvo viena skurdžiausių pasaulio šalių (jos BVP vienam gyventojui sudarė vos 8 proc. pasaulio vidurkio ir buvo gerokai mažesnis nei Afrikos), tačiau keli dešimtmečiai išskirtinai spartaus augimo pavertė Kiniją tikra ekonomikos milžine. Kinija tapo antra pagal dydį pasaulio ekonomika (pagal nominalų BVP), o BVP vienam gyventojui priartėjo prie pasaulinio vidurkio. Tačiau Kinijos drakono augimas išsikvepia: Kinijos vidutinis metinis augimas 1990-aisiais siekė 9,8 %, 2000-aisiais – net 10,3 %, o 2010-aisiais – 7,6 %, tačiau prognozuojama, kad augimas 2020-aisiais metais sulėtės iki 4,0 %, o 2030-aisiais – vos iki 2,5 %. Padidėjusi geopolitinė įtampa, augantis protekcionizmas, sparčiai senėjanti visuomenė, didėjantis įsiskolinimas bei būsto rinkos disbalansai lėtina ir artimiausiu metu toliau lėtins Kinijos ekonomikos augimą.

Drakoniški COVID-19 apribojimai ne tik slopino vidaus vartojimą, bet ir drastiškai sumažino gimstamumo rodiklius, kurie sumažėjo nuo 1,5 2019 m. iki 1,0 2023 m. – vieni mažiausių pasaulyje ir gerokai mažesni, palyginti su JAV (1,7) ir ES (1,5). Kinijoje gimusių vaikų skaičius sumažėjo nuo 18,8 milijono 2016 m. iki 9,0 milijono 2024 m., o tebesitęsiantis santuokų skaičiaus mažėjimas rodo, kad gimstamumas artimiausiu metu dar labiau sumažės. Taigi Kinijos gyventojų skaičiaus mažėjimas, prasidėjęs 2022 m., ateinančiais metais paspartės. Simboliška, kad būtent 2022 m. Kinija prarado daugiausiai gyventojų turinčios pasaulio šalies statusą Indijai, kuri vis dažniau laikoma didžiausią potencialą turinčia Azijos ekonomika. Demografiniai iššūkiai dar labiau pagilino užsitęsusį būsto rinkos nuosmukį. Būsto sandorių ir statybos leidimų skaičius toliau mažėja, o 95 % didžiųjų Kinijos miestų praneša apie vis dar mažėjančias būsto kainas. Neaktyvi būsto rinka yra tikras iššūkis Kinijos regioninėms vyriausybėms, kurios anksčiau didelę dalį savo pajamų gaudavo iš žemės pardavimo. Didėjantį atotrūkį tarp biudžeto pajamų ir išlaidų Kinija finansuoja turėdamas didelį biudžeto deficitą (~7,0 proc. 2024 m.), kurio prieš dešimtmetį praktiškai nebuvo.

Medaus mėnuo tarp Kinijos ir Vakarų investuotojų eina į pabaigą. Tiekimo grandinių sutrikimai COVID-19 pandemijos metu, eskaluojami prekybos karai, o taip pat Kinijos geopolitinis nutolimas nuo Vakarų (ir suartėjimas su Rusija) paskatino pasaulio investuotojus mažinti savo investicijas Kinijoje. Tiesioginės užsienio investicijos Kinijoje nuo 2022 m. sparčiai sumažėjo ir vargu ar artimiausiu metu padidės. Kinijos įmonės taip pat didina savo investicijas užsienyje, siekdamos sumažinti riziką dėl pasaulinių prekybos karų eskalavimo ir įėjimo į Vakarų rinkas užkulisių – Meksika, Vietnamas, Vengrija ir Singapūras sulaukia daugiausiai Kinijos įmonių investicijų. Silpna vidaus paklausa skatina Kiniją siekti į eksportą orientuoto augimo, tačiau tokiais savo veiksmais ji kursto pagrindinių savo eksporto partnerių protekcionistines nuotaikas. JAV, ES ir Kanada neseniai įvedė didžiulius importo tarifus kiniškiems elektromobiliams, o šiuo pavyzdžiu gali pasekti ir daugiau šalių. Tai apribos Kinijos investicijas ir eksportą ateityje bei tai stabdys bendrą ekonomikos augimą. Prognozuojame, kad Kinijai šiais metais bus sunku pasiekti ambicingą 5,0 augimo tikslą, o 2025–2026 m. augimas sulėtės iki 4,0 %.

Mažėjančios palūkanų normos neištrauks euro zonos iš ekonomikos sąstingio

Po trumpalaikio atsigavimo po COVID pandemijos euro zona pateko į ekonomikos sąstingį: pernai BVP augo vos 0,5 %, o šiemet prognozuojamas 0,8 % augimas – gerokai mažesnis už 2,2 % vidutinį metinį augimą, stebėtą 2015–2019 m. laikotarpiu. Sumažėjusi infliacija bei mažinamos palūkanų normos turėtų paskatinti euro zonos ekonomikos augimą. Vis dėlto manome, kad šių veiksnių nepakaks, kad euro zona išbristų iš ekonomikos sąstingio, atsižvelgiant į daugybę struktūrinių iššūkių, su kuriais susiduria euro zona, o ypač jos didžiausia ekonomika Vokietija. Manome, kad euro zonos ekonomikos augimas ir toliau bus nedidelis tiek 2025 m., tiek ir 2026 m., o BVP augimas vos viršys 1,0 % ribą.

Mūsų pesimizmą skatina niūri Vokietijos ekonominė padėtis, kuri per pastaruosius penkerius metus iš pasaulinės pramonės jėgainės vėl virto Europos ligoniu. Vokietija kenčia nuo daugybės neigiamų išorinių ir vidinių sukrėtimų, kurie tęsis metus, jei ne dešimtmečius. Vokietijos negalavimų priešakyje yra jos gamybos sektorius, kuris užlipo tiek ant Rusijos energetinio lokio, tiek ir ant Kinijos pramoninio drakono grėblio. Rusijos ir Europos energetikos karas, prasidėjęs 2021 m. viduryje, padidino energijos sąnaudas ir padarė jas mažiau nuspėjamas Vokietijos gamybos įmonėms. Vokietija nebuvo pasirengusi energetikos karui dėl nepakankamų investicijų į energetikos sektorių ir skuboto atominių elektrinių uždarymo. Ypač skaudžiai nukentėjo energijai imlios įmonės, kurių gamyba sumažėjo 20 proc., palyginti su 2019 m. lygiu. Dar vieną sukrėtimą Vokietijos gamybos sektoriui sukėlė didėjanti Kinijos konkurencija – ypač automobilių gamyboje. Vokietijos automobilių pramonės įmonės per lėtai perėjo nuo dyzelinių ir benzininių automobilių prie elektromobilių, o tai lėmė prarastą konkurencingumą, palyginti su esamais konkurentais iš JAV, Japonijos ir kitų ES šalių, o taip pat sparčiai raumenis auginančius Kinijos konkurentus. Automobilių gamyba Vokietijoje mažėja ir tikėtina, kad ši tendencija tęsis – ypač atsižvelgiant į tai, kad didžiausias Vokietijos automobilių gamintojas "Volkswagen" neseniai paskelbė apie planus uždaryti dalį savo fabrikų Vokietijoje. Vokietijos demografija ir konservatyvi fiskalinė politika taip pat stabdys ekonomikos augimą, todėl Vokietija ir toliau balansuos ties recesijos riba 2025 m. ir galbūt taip pat 2026 m. Ekonominių lūkesčių rodikliai sufleruoja, kad Vokietija gali dar kartą nerti į recesiją, pavyzdžiui, IFO verslo klimato indeksas rodo, kad Vokietija artėja prie dar vienos recesijos 2024 m. pabaigoje.

Perfrazuojant gerai žinomą citatą, galima teigti, kad "kai Vokietija nusičiaudi – suserga visa Europa". Vis dėlto, kitos euro zonos šalys demonstruoja įspūdingą atsparumą Vokietijos negandoms – ypač Pietų Europos šalys. Pavyzdžiui, prognozuojama, kad Ispanijoje šiemet BVP augimas sieks kone 3,0 %, o Vokietija patirs nuosmukį. Tačiau reikia nepamiršti, kad Ispanijos ekonomika džiaugiasi tebesitęsiančiu turizmo sektoriaus augimu, kurį skatino "keršto kelionės" po COVID suvaržymų. Tačiau mažai tikėtina, kad ši tendencija tęsis ir kitais metais, todėl Ispanijos (taip pat ir kitų Pietų europiečių) ekonomikos augimas 2025 m. sulėtės. Prancūzija ir Italija taip pat kenčia nuo besitraukiančio pramonės sektoriaus, nors geresni paslaugų sektoriaus rezultatai padeda šioms šalims nenugrimzti į recesiją. Vis dėlto šių šalių ekonomikos augimą daugiausia skatino išskirtinai dosni fiskalinė politika, dėl kurios biudžeto deficitai išaugo iki rekordinių aukštumų. Italijos ir Prancūzijos biudžeto deficitai 2023 m. atitinkamai sudarė 7,4 % ir 5,5 %, o tai paskatino ES pradėti perviršinio deficito procedūras prieš šias šalis (taip pat ir 5 kitas ES šalis). Šių šalių laukia itin sunki užduotis sumažinti šiuos deficitus nesukeliant ekonominės recesijos ar ženklaus ekonomikos sulėtėjimo, nes menkstant infliacijai lėtėja biudžeto pajamų augimas, o apetitas biudžeto išlaidoms išlieka didelis. Prancūzija neseniai paskelbė, kad biudžeto deficitas šiemet gali išaugti bent iki 5,6 %, t. y. būti didesnis nei pernai. Italija teigia, kad iki 2026 m. sieks sumažinti biudžeto deficitą iki 3,0%, tačiau ji turi mažai pasirinkimo, atsižvelgiant į tai, kad jos skolos ir BVP santykis jau siekia 137 proc. BVP – antras pagal dydį ES. Bet kuriuo atveju trys didžiausios euro zonos ekonomikos – Vokietija, Prancūzija ir Italija – turi labai mažai fiskalinės erdvės galimam ekonomikos skatinimui (Vokietija dėl savo paties nustatytų konstitucinių apribojimų, o Prancūzija ir Italija – dėl Mastrichto sutarties taisyklių), o tai apribos potencialų euro zonos augimą ateinančiais metais.

Euro zonos ekonomikos augimas priklausys nuo vartotojams, kurie, mažėjant infliacijai ir palūkanų normoms, o darbo užmokesčio augimui išliekant sparčiam - turėtų didinti išlaidas. Mažesnės palūkanų normos taip pat turėtų pagyvinti snaudžiančią būsto rinką. Nuo 2024 m. vidurio skolinimas būstui įsigyti pastebimai paspartėjo – naujų būsto paskolų augimas paspartėjo iki 29 % metinio augimo euro zonoje ir 42 % augimo Vokietijoje. Stipri darbo rinka ir toliau skatina vartojimą, tačiau pagrindiniai rodikliai rodo, kad darbo rinka pamažu vėsta, o darbo jėgos paklausa mažėja. Vis dėlto euro zonos įmonės nelinkusios atleisti darbuotojų, baimindamosi esminio darbo jėgos trūkumo, kurį pirmiausia sukelia nepalanki demografija. Taigi euro zonos darbo rinkai bus būdingas lėtas užimtumo augimas, tačiau kartu palyginti žemas nedarbo lygis. Tol, kol žmonės masiškai nepraras darbo, rizika, kad jie sumažins vartojimą, yra palyginti ribota. Didžiausią grėsmę kelia Vokietija, kuri praranda gerai apmokamas darbo vietas pramonės sektoriuje, kurias keičia mažiau apmokami darbai paslaugų ar viešajame sektoriuje. Jei vartotojai pradės baimintis dėl savo užimtumo perspektyvų, privataus vartojimo atsigavimas gali būti ne toks spartus, kaip tikėtasi. Lūkesčių rodikliai sufleruoja, kad 2024 m. antrąjį pusmetį vartojimas turėtų ir toliau nuosekliai atsigauti, tačiau ilgesnės trukmės perspektyvos tebėra neaiškios. Šią nuomonę patvirtina euro zonos vartotojų pasitikėjimo rodiklis, kuris 2024 m. pirmąjį pusmetį pamažu didėjo, liepą stabilizavosi, o rugpjūtį šiek tiek pradėjo mažėti. Mažesnės palūkanų normos taip pat turėtų paskatinti investicijas – ypač į energetikos, gynybos ir nekilnojamojo turto sektorius. Tačiau investicijos į gamybą ir toliau bus menkos - ypač Vokietijoje.

Aukšta infliacija euro zonoje užsibus ilgiau

Nors bendroji infliacija euro zonoje nuo 2022 m. pabaigoje pasiekto aukščiausio lygio (10,6 %) gerokai sumažėjo, ji vis dar tebėra šiek tiek didesnė (2024 m. rugpjūčio mėn. – 2,2 %) nei Europos Centrinio Banko (ECB) nustatytas 2,0 % tikslas. Prognozuojame, kad infliacija euro zonoje tiek 2024 m., tiek 2025 m. ir toliau šiek tiek viršys 2,0 % tikslą. Aukštesnę infliaciją euro zonoje visų pirma lemia sparčiai augančios paslaugų kainos ir pasikoreguoti nenorinčios maisto produktų kainos. Paslaugų kainos ir toliau auga 4,2 % – tris kartus sparčiau, palyginti su 2015–2019 m. stebėtu vidutiniu metiniu 1,4 % augimu. Paslaugų kainų augimą visų pirma lemia sparčiai augančios darbo užmokesčio sąnaudos, kurios vėliau perkeliamos galutiniams vartotojams. Vokietijoje suderėtas darbo užmokestis 2024 m. turėtų padidėti 4,6 % – sparčiausias augimas XXI amžiuje. Tuo tarpu euro zonoje darbo užmokestis turėtų padidėti 4,2 % – tik šiek tiek mažiau, palyginti su rekordiškai dideliu augimu 2023 m. (5,1 %), tačiau gerokai sparčiau nei 1,2–2,2 % augimas, stebėtas 2010–2019 m. Darbuotojai ir toliau reikalauja didesnio darbo užmokesčio, siekdami atgauti per 2022–2023 m. infliacijos šoką prarastą perkamąją galią. Pavyzdžiui, maisto kainos euro zonoje, palyginti su 2021 m., yra net 26 % didesnės, o darbo užmokestis padidėjo apie 15 % (bendras kainų lygis išaugo 18 %). Darbuotojų trūkumas bei dosnios fiskalinės išlaidos suteikė darbuotojams stiprią derybinę galią, todėl tikimasi, kad darbo užmokestis ir toliau sparčiai augs. Naujausi duomenys rodo, kad euro zona (ypač Vokietija) krito arba netrukus įsisuks į darbo užmokesčio ir kainų spiralę, o darbo užmokestis vejasi vis didėjančias kainas, o kainos, savo ruožtu, kyla kaip atsakas į sparčiai kylantį darbo užmokestį.

Aukštesnė nei tikėtasi infliacija neleidžia ECB greičiau mažinti palūkanų normų, tačiau manome, kad silpnesni, nei tikėtasi, ekonomikos augimo rodikliai (ypač Vokietijoje) gali paskatinti ECB sumažinti palūkanų normas, nepaisant vis dar padidėjusios infliacijos. ECB taip pat bus priverstas sekti FED, jei pastarasis nuspręs greičiau mažinti palūkanų normas, priešingu atveju kiltų staigaus euro kurso stiprėjimo pavojus, o tai dar labiau pakenktų euro zonos konkurencingumui ir pagilintų tebesitęsiantį euro zonos pramonės sektoriaus nuosmukį. Darome prielaidą, kad ECB ir toliau nuosekliai mažins palūkanų normas, kurios iki 2025 m. vidurio turėtų pasiekti neutralesnį 2,0 % lygį. Vis dėlto neapibrėžtumas dėl palūkanų normų raidos ateityje yra ypač didelis. Pagrindinė rizika yra ta, kad euro zona gali nesugebėti sumažinti infliacijos nepatirdama ekonomikos nuosmukio, t. y. švelnaus nusileidimo scenarijus gali būti pakeistas "kieto nusileidimo" scenarijumi. Pastarojo scenarijaus atveju, palūkanos gali būti sumažintos ženkliai sparčiau ir žemiau 2.0 % ribos (galbūt net iki 0.0 %) Aukštos energetinių prekių ir maisto kainos, o tai pat potencialiai išaugsiantis geopolitinis neapibrėžtumas bei tarptautinės prekybos trikdžiai taip pat gali palaikyti palūkanas aukštesniame lygyje ilgesnį laiką. Priešingai, didesnis, negu tikėtasi, energijos ir maisto kainų kritimas padidintų švelnaus nusileidimo scenarijaus tikimybę ir gali paskatinti ECB palaipsniui mažinti palūkanų normas, nepaisant vis dar spartaus darbo užmokesčio augimo.

Baltijos šalių ekonomikos perspektyvos

Baltijos šalys demonstruoja didelį atsparumą neigiamiems išorės sukrėtimams: išaugęs geopolitinis neapibrėžtumas, energijos kainų šokas, palūkanų normų šuoliai, tarptautinės prekybos sutrikimai ir ES ekonominis sąstingis laikinai sulėtino, tačiau neparklupdė mažų atvirų Baltijos šalių ekonomikų. Lietuva pasirodė esanti atspariausia – prognozuojama, kad 2024 m. Lietuvos BVP augs 2,4 %, po jos rikiuojasi Latvija (0,3 %) ir vis dar su recesija besigrumianti Estija (-1,0 %). Prognozuojame, kad 2025 m. visos trys Baltijos šalių ekonomikos grįš į augimo vėžes, tačiau skirtumai tarp šalių išliks. Lietuvos ekonomika augs sparčiausiai (3,0 %), o po jos rikiuosis Latvija (1,8 %) ir Estija (1,0 %). Lietuvoje ir Latvijoje pagrindiniu ekonomikos varikliu bus namų ūkių vartojimas, nes darbo užmokesčio augimas ženkliai viršys infliaciją. Estijoje vidaus vartojimo augimas išliks vangus, nes dėl aukštesnės infliacijos, kurią lems didinami vartojimo mokesčiai, namų ūkių perkamoji galia augs labai nežymiai. Ekonomikos aktyvumą visose Baltijos šalyse taip pat skatins mažėsiančios palūkanų normos. Silpna išorės paklausa stabdys pramonės sektoriaus augimą, tačiau IT ir kiti aukštųjų technologijų sektoriai turės didesnį augimo potencialą. Investicijas ir toliau skatins ES pinigų lietus, o taip pat augančios valdžios sektoriaus investicijos į infrastruktūrą ir gynybos sektorių. Atsižvelgiant į tai, kad Baltijos šalys nebegali būti suvokiamos kaip žemesnių kainų ir mažesnių darbo sąnaudų regionas, jos ilgalaikės ekonomikos augimo perspektyvos stipriai priklausys nuo investicijų į aukštųjų technologijų gamybos ir paslaugų sektorius.

Ekonomikos augimas: skirtumai turėtų išlikti

Visos trys Baltijos šalių ekonomikos anksčiau augo panašiu tempu, tačiau per pastarąjį penkerių metų laikotarpį augimo trajektorijos gerokai išsiskyrė. Lietuvos ekonomika šiuo metu yra 11 % aukštesnė, palyginti su 2019 m. lygiu, Latvijos – 6 % didesnė, o Estijos ekonomika, kuri artėja prie 8 ketvirčių trukmės recesijos pabaigos, nukrito iki 2019 m. lygio (ES ekonomika yra 5 % didesnė nei 2019 m.). Prognozuojame, kad šie skirtumai išliks ir 2015 metais: Lietuvos augimas bus sparčiausias, o Estijos – lėčiausias. Augimo trajektorijų skirtumai gali būti paaiškinami tiek struktūriniais, tiek cikliniais veiksniais.

Lietuvoje apdirbamosios pramonės sektorius yra vienas pagrindinių šalies ekonomikos variklių, o Estijoje, ir tam tikra prasme – Latvijoje, apdirbamosios gamybos sektorius veikia kaip ekonomikos stabdys. Lietuvos gamybos sektorius 2020–2021 m. sparčiai plėtėsi dėl didelio lankstumo ir mažesnės priklausomybės nuo sutrikusių pasaulinių tiekimo grandinių, o diversifikuota eksporto geografija leido 2023–2024 m. išlaikyti aukštą gamybos lygį. Kita vertus, Estijos gamyba ir toliau kenčia nuo didelės priklausomybės nuo stagnuojančių Suomijos ir Švedijos statybos ir nekilnojamojo turto sektorių (Suomijos ekonomika vis dar yra recesijoje), o Latvijos gamybos sektorius yra santykinai labiau veikiamas ciklinio medienos ir baldų sektoriaus, kuris kenčia nuo tebesitęsiančio būsto rinkos nuosmukio. Lietuvos apdirbamosios gamybos apimtys, palyginti su 2019 m. lygiu, yra ~28 % didesnės (trečias pagal dydį augimas ES po Airijos ir Danijos), tuo tarpu Estijoje jos yra ~9 % mažesnės (trečias didžiausias kritimas po Vokietijos ir Liuksemburgo), o Latvijoje – maždaug 2019 m. lygio. Taigi Lietuvos gamybos plėtra primena lenkišką, o latvių ir estų – suomišką dinamiką. Lietuvos apdirbamosios gamybos sektorius turi santykinai didesnį struktūrinį, o Estijos – didesnį ciklinio augimo potencialą, ką rodo pajėgumų panaudojimo lygio skirtumai (65 % Estijoje, palyginti su 72 % Lietuvoje ir Latvijoje). Tačiau pagrindiniai rodikliai rodo, kad gamybos sektoriaus atsigavimas bus tik laipsniškas.

Lietuvos ekonomiką taip pat į priekį stūmė itin spartus aukštųjų technologijų paslaugų eksporto augimas, kurį palaikė klestintis fintech sektorius, augantys vienaragiai bei Baltarusijos IT įmonių persikėlimas į Lietuvą. Aukštųjų technologijų paslaugų (IT, finansų ir verslo) eksportas per pastaruosius 4 metus (2023 m., palyginti su 2019 m.) Lietuvoje padidėjo 222 %, Estijoje – 161 %, Latvijoje – 66 % (augimą Latvijoje pristabdė susitraukęs finansinių paslaugų eksportas į NVS šalis). Iki 2019 metų Lietuva atsiliko nuo Estijos ir Latvijos, tačiau 2023 metais ji tapo didžiausia aukštųjų technologijų paslaugų eksportuotoja Baltijos šalyse (skaičiuojant vienam gyventojui, Estija vis dar pirmauja). Naujausi duomenys rodo, kad aukštųjų technologijų paslaugų sektoriaus augimas Estijoje ir Latvijoje pastebimai sulėtėjo, o Lietuvoje augimas išlieka spartus. Lietuva turi pranašumą, nes Latvijoje ir Estijoje aukštųjų technologijų paslaugų sektoriaus yra susitelkęs sostinėse – Rygoje ir Taline, o Lietuvoje jis yra aktyvus ne tik sostinėje Vilniuje, bet ir antrame pagal dydį mieste Kaune. Estija, garsėjanti savo startuolių ekosistema, taip pat kenčia dėl aukštų palūkanų norų, kurios sumažino rizikos kapitalo srautą startuolių finansavimui. Vis dėlto palūkanų normų mažinimas gali pagyvinti šį segmentą, todėl Estija turi šiek tiek didesnį ciklinio atsigavimo potencialą. Kita vertus, Latvija taip pat turi potencialo, nes po ilgų stagnacijos metų ji sparčiausiai Baltijos šalyse augina savo modernių biurų plotą.

Skirtumas tarp Baltijos šalių matomas ir žvelgiant į vartotojų pasitikėjimo rodiklius – Lietuvos vartotojai išlieka labiau pasitikintys savimi, palyginti su Latvijos ir Estijos kolegomis. Vartotojų pasitikėjimo rodiklis Lietuvoje pastaruoju metu buvo vienas aukščiausių ES, tuo tarpu Estijoje jis pastaruoju metu nukrito iki antro žemiausio lygio ES, o Latvijos rodiklis yra artimas ES vidurkiui. Vartotojų pasitikėjimas glaudžiai koreliuoja su namų ūkių vartojimo dinamika. Pavyzdžiui, mažmeninės prekybos apimtys 2024 m. sausio–liepos mėnesiais Lietuvoje buvo 3,4 % didesnės, Latvijoje – 0,1 %, o Estijoje -4,1 % mažesnės nei tuo pačiu laikotarpiu pernai. Naujausi vartotojų pasitikėjimo rodikliai rodo, kad namų ūkių vartojimo trajektorijos ir toliau išsiskirs.

Fiskalinė politika: konsoliduoti arba nekonsoliduoti

Skirtinga fiskalinė politika didina tebesitęsiančius skirtumus tarp Baltijos valstybių. Estija įgyvendina plataus masto fiskalinę konsolidaciją, didindama PVM, gyventojų pajamų ir pelno mokesčius. Pavyzdžiui, Estija 2024 m. sausio mėn. padidino PVM tarifą nuo 20 % iki 22 %, o nuo 2025 m. liepos mėn. planuoja jį dar kartą didinti iki 24 %. Estija taip pat didina gyventojų pajamų ir dividendų mokesčius: nuo 20 % iki 22 % 2025 metais ir iki 24 % 2026 m. Įvedamas automobilių mokestis, taip pat svarstomas galimas naujas įmonių pelno mokestis. Mokesčių didinimo tikslas – užpildyti didėjantį atotrūkį tarp biudžeto pajamų ir išlaidų, o taip pat skirti daugiau lėšų gynybos išlaidoms. Latvija ir Lietuva nelinkusios eiti Estijos fiskalinės konsolidacijos keliu ir vietoj to įgyvendina palyginti nedideles esamų mokesčių sistemų korekcijas. Pavyzdžiui, Lietuva 2025 m. planuoja didinti akcizus, didinti pelno mokestį 1 proc. punkto (nuo 15 % iki 16 %) ir pratęsti bankų solidarumo mokesčio galiojimą. Latvija ir Lietuva jaučia mažesnį spaudimą įgyvendinti plataus masto fiskalinį konsolidavimą, atsižvelgiant į mažesnį jų biudžeto deficitą: biudžeto deficito ir BVP santykis 2023 m. Estijoje buvo 3,5 %, Latvijoje – 2,2 %, o Lietuvoje – tik 0,8 %. Prognozuojame, kad 2024 m. biudžeto deficitas Estijoje išliks didesnis (3 proc. BVP), palyginti su Latvija (2,8 proc. BVP) ir Lietuva (1,6 proc. BVP), todėl mažai tikėtina, kad Latvija, o ypač Lietuva, artimiausiu metu laikysis Estijos fiskalinės konsolidacijos politikos kelio. Taip pat reikėtų pažymėti, kad mokesčių ir BVP santykis tiek Lietuvoje, tiek ir Latvijoje yra rekordiškai aukštas dėl griežtesnių mokestinių prievolių vykdymo, mažėjančios šešėlinės ekonomikos ir sparčiai augančio darbo užmokesčio (socialinio draudimo ir pajamų mokesčiai yra pagrindinis biudžeto pajamų šaltinis), o tai dar labiau riboja poreikį didinti mokesčių tarifus.

Fiskalinės politikos skirtumai savo ruožtu didins Baltijos šalių ekonominio augimo atotrūkį, ypač atsižvelgiant į tai, kad Suomija, kuri yra pagrindinė Estijos prekybos partnerė, taip pat įgyvendina fiskalinio konsolidavimo priemones (pvz., Suomija 2024 m. rugsėjį padidino PVM nuo 24 proc. iki 25,5 proc. bei mažina viešojo sektoriaus išlaidas). Prognozuojame, kad fiskalinės konsolidacijos priemonės padidins Estijos infliaciją ir prislopins jos BVP augimą 2025 ir 2026 m., palyginti su Latvija ir Lietuva. Vis dėlto negalima atmesti galimybės, kad Latvija ir Lietuva tolimesnėje perspektyvoje gali pasekti Estijos fiskalinės konsolidacijos keliu – ypač atsižvelgiant į didėjantį spaudimą didinti socialines, sveikatos ir gynybos išlaidas. Lietuvoje po 2024 m. pabaigoje vyksiančių Seimo rinkimų naujai suformuota Vyriausybė 2025 m. gali įgyvendinti tam tikras fiskalinio konsolidavimo priemones, tačiau šių priemonių apimtis ir laikas tebėra neaiškūs. Tad darome prielaidą, kad Lietuva ir Latvija 2025 ir 2026 m. neįgyvendins plataus masto fiskalinio konsolidavimo priemonių, nors tokia tikimybė išlieka. 

Infliacija: nuo didžiausios iki mažiausios euro zonoje

Infliacija Lietuvoje ir Latvijoje, kaip ir prognozavome, sumažėjo nuo vienos didžiausių iki vienos mažiausių euro zonoje. 2022 m. trys didžiausią infliaciją turinčios šalyse euro zonoje buvo Estija (19,4 %), Lietuva (18,9 %) ir Latvija (17,2 %). Prognozuojame, kad 2024 metais Lietuva (0,8 %) ir Latvija (1,2 %) bus tarp trijų euro zonos šalių, kuriose infliacija bus mažiausia. Estijoje infliacija bus kiek didesnė (4,0 %) – pagrinde dėl 2024 m. pradžioje padidinto PVM tarifo (nuo 20 % iki 22 %). Prognozuojame, kad 2024 ir 2025 m. infliacija Latvijoje ir Lietuvoje išliks maža, atsižvelgiant į tai, kad energijos ir maisto kainos, kurios praeityje buvo pagrindiniais infliaciją skatinančiais veiksniais, turėtų išlikti stabilios arba nežymiai mažėti. Latvijos ir Lietuvos infliacija tiek 2025 m., tiek 2026 m. turėtų išlikti artima 2 % euro zonos vidurkiui, o infliacija Estijoje bus didesnė ir 2025 m. pasieks 5 % dėl 2025 metais didėsiančių akcizų, automobilių mokesčio, gyventojų pajamų mokesčio ir planuojamo PVM tarifo didinimo. Paslaugų infliaciją ir toliau didins darbo užmokesčio augimas, tačiau jos poveikis bendrai infliacijai bus šiek tiek ribotas, nes paslaugos Baltijos šalyse sudaro santykinai mažesnę vartotojų krepšelio dalį (27–32 proc.), palyginti su euro zonos vidurkiu (45 proc.). Spartų kainų augimą Baltijos šalyse iš dalies lėmė tebesitęsianti kainų konvergencija su likusia ES dalimi, tačiau tolesnės konvergencijos galimybės tapo ribotos, nes kainų lygis daugelyje kategorijų jau pasiekė ES vidurkį. Pavyzdžiui, maisto ir nealkoholinių gėrimų kainų lygis jau viršija ES vidurkį visose Baltijos šalyse, o Estijos kainų lygis yra tik 1 proc. žemesnis nei kaimyninėje Suomijoje. Latvija ir Lietuva kol kas neturi planų didinti PVM, tačiau didina akcizus, o tai lems ir šiek tiek didesnę energetinių prekių bei alkoholinių gėrimų bei tabako infliaciją. Ateityje administraciniai sprendimai turės vis svarbesnį vaidmenį infliacijos raidai.

Darbo rinka: laipsniškas atvėsimas
Visų trijų Baltijos šalių darbo rinkos išlieka stebėtinai karštos, nepaisant vangaus ekonomikos augimo: darbo užmokestis auga, nedarbo lygis išlieka žemas, o laisvų darbo vietų tebėra daug. Vis dėlto prognozuojame, kad 2025-2026 m. darbo rinka kiek atvės Darbo užmokesčio augimas turėtų sulėtėti, tačiau nedarbas išliks palyginti žemas, nes įmonės nenoriai atleidžia darbuotojus, baimindamosi plataus masto darbuotojų trūkumo. Darbuotojai nebebus darbo rinkos karaliais, bet jais netaps ir darbdaviai, todėl prognozuojame, kad ateityje Baltijos šalių darbo rinkos bus labiau subalansuotos.

Darbo užmokesčio augimas visose trijose Baltijos šalyse 2022–2023 m. buvo dviženklis, tačiau prognozuojame, kad jis sulėtės iki 6-8 %. Išskirtinai spartų darbo užmokesčio augimą 2022–2023 m. pirmiausia lėmė didelė infliacija, leidusi įmonėms padidėjusias darbo sąnaudas perkelti vartotojams. Mažėjant infliacijai, Baltijos šalių įmonių galimybės toliau didinti atlyginimus tapo menkesnės. Pastarąjį dešimtmetį darbo užmokestis nuosekliai augo sparčiau nei produktyvumas, dėl to darbo užmokesčio ir BVP santykis visose trijose Baltijos šalyse šiuo metu jau viršija ES vidurkį, o tai dar labiau riboja darbo užmokesčio augimo potencialą. Darbo užmokesčio augimas privačiame sektoriuje jau sulėtėjo iki vienaženklio skaičiaus, tačiau bendrą darbo užmokesčio augimą šiek tiek išpučia vis dar sparčiai augantys viešojo sektoriaus atlyginimai Latvijoje ir Lietuvoje.

Nedarbo lygis pamažu didėja, tačiau tebėra palyginti žemas. Nedarbo didėjimą visų pirma lemia tai, kad į statistiką yra įtraukiama vis daugiau Ukrainos karo pabėgėlių bei imigrantų iš trečiųjų šalių, o ne mažėjantis dirbančiųjų skaičius. Nesitikime, kad nedarbas smarkiai išaugs, nes Baltijos šalių įmonės yra nelinkusios atleisti savo darbuotojus, baimindamosi esminio darbo jėgos trūkumo. Nepalanki demografinė situacija privers Baltijos šalių įmones vis labiau kliautis imigracija, siekiant užpildyti užimtumo spragas. Todėl pažangi ir įtrauki imigracijos politika taps pagrindiniu politikos prioritetu, nes ji iš esmės nulems Baltijos šalių ilgalaikio ekonomikos augimo perspektyvas. Investicijos į robotizaciją, automatizavimą ir dirbtinį intelektą taip pat vaidins vis svarbesnį vaidmenį produktyvumo augime. Be to, ir toliau bus daromas spaudimas darbui imlioms pramonės šakoms (pvz., tekstilės), o tai skatins persikėlimą į šalis, kuriose darbo užmokestis mažesnis.

Būsto rinka: šviesa tunelio gale
Visų trijų Baltijos šalių būsto rinka pademonstravo stebėtiną atsparumą. Priešingai nei daugelyje kitų ES šalių, tiesioginė būsto kainų korekcija iš esmės neįvyko. Naujausi rodikliai rodo, kad būsto rinkos Latvijoje ir Lietuvoje jau spiriasi nuo dugno ir aktyvumas pamažu kyla, nors ir nuo žemo lygio. Mažesnių palūkanų perspektyva jau nuo 2024 m. vidurio didina būsto paskolų paklausą ir sandorių skaičių, o naujai išduodamų būsto paskolų apimtys pastebimai išaugo ir 2024 m. liepą pasiekė rekordines aukštumas tiek Latvijoje, tiek ir Lietuvoje. Estijos rinka išlieka vėsi, nes rinkos apyvarta nedidėja, o kainų indeksai rodo stabilumą. Estijoje taip pat spartėja kredito rinkos aktyvumas, nors dalį augimo lemia esamų būsto paskolų refinansavimas. Tikimasi, kad būsto rinkos aktyvumas ir toliau nuosekliai didės, skatinamas augančio darbo užmokesčio ir mažėjančių palūkanų normų. Būsto įperkamumas pamažu gerėja, tačiau jis vis dar blogesnis, palyginti su 2019 m. lygiu (Vilniuje ir Taline). Darome prielaidą, kad 2025 ir 2026 m. būsto kainos Latvijoje ir Lietuvoje pamažu didės, tačiau tikimasi, kad kainos augs šiek tiek lėčiau nei namų ūkių pajamos. Taline labiausiai smukus nekilnojamojo turto perkamajai galiai, Estijoje rinka lėtėja. Komercinio nekilnojamojo turto sektorius taip pat iš esmės išvengė plataus masto kainų korekcijos. Mažesnės palūkanų normos ir palaipsniui spartėjantis ekonomikos augimas turėtų padidinti aktyvumą 2025 ir 2026 m., nors skirtumai tarp konkrečių sektorių išliks.

Lietuva: Makroekonominių rodiklių prognozės

Latvija: Makroekonominių rodiklių prognozės

 
Estija: Makroekonominių rodiklių prognozės