5 svarbiausi pensijų sistemos Lietuvoje įvykiai: nuo išmokų pagal profesiją iki savarankiško finansų valdymo

Lietuvoje pensijų sistema, aprėpusi didesnę šalies gyventojų grupę, buvo įvesta sovietmečiu, tačiau pirmosios socialinio saugumo užuomazgos siekia tarpukario laikus. Per beveik šimtmetį šalyje veikė skirtingos pensijų sistemos modeliai – nuo išmokų tik tam tikrų profesijų atstovams iki galimybės patiems kontroliuoti savo ateities finansus. Kaip Lietuvoje formavosi pensijų sistema, pasakoja „Luminor investicijų valdymas“ vadovė Loreta Načajienė.

Pirmųjų pensijų ištakos Lietuvoje žymi 1926 metus, kai šalies prezidentas Aleksandras Stulginskis, siekdamas sumažinti socialinę nelygybę, užtikrinti darbuotojų apsaugą bei remdamasis kitų šalių patirtimi, paskelbė socialinio draudimo valdybos įstatymą.

„Tiesa, tai nebuvo visuotinės pensijų sistemos pradžia – pagal įstatymą, finansiniu stabilumu galėjo džiaugtis tik Nepriklausomybės kovų dalyviai, taip pat karininkai, valstybės tarnautojai ir pasižymėję visuomenės veikėjai. Be to, šie žmonės turėjo būti ištarnavę bent 25 metus. Jų gaunamos išmokos dydis sudarė 60 proc. buvusios algos“, – aiškina ekspertė.

Pirmoji pensijų sistema

Visuotinė pensijų sistema Lietuvoje įgyvendinta Sovietų Sąjungos okupacijos metu. Šalyje buvo pritaikytas visoje Sąjungoje taikytas socialinio draudimo modelis – į sistemą įtraukti įvairių profesijų atstovai, o XX a. septintajame dešimtmetyje senatvės pensijos išmokas jau gaudavo visi darbuotojai. Pensijos buvo finansuojamos iš valstybės biudžeto ir kolektyvinių ūkių lėšų.

„Norint gauti senatvės pensiją, reikėjo atitikti tam tikrus reikalavimus: išmokos buvo skirtos tik tiems darbuotojams, kurie pasiekė nustatytą darbo stažą – 25 metus vyrams ir 20 metų moterims – ir amžių – vyrai turėjo būti ne jaunesni nei 55 metai, moterys ne jaunesnės nei 50 metų. Tiesa, toks nustatytas amžius pastatė pamatą ir tolimesnei Lietuvos socialinio draudimo sistemai ir kurį laiką išliko net atkūrus mūsų šalies Nepriklausomybę“, – pasakoja L. Načajienė.

Pensijų sistema „socialistinėje“ Lietuvoje buvo gana sudėtinga, aiškina ekspertė. Pensijos buvo skiriamos įvairiais atvejais, joms mokėti reikalingos lėšos buvo pervedamos iš Maskvos. Tačiau pertvarkos laikotarpiu tapo aišku, kad Sąjunga nėra pajėgi pakelti socialinio aprūpinimo naštos – 1990 metams Lietuvai planuotas kelių šimtų milijonų rublių deficitas socialinėms reikmėms.

Reforma, pakeitusi beveik keturis dešimtmečius veikusią pensijų sistemą

Atkūrus Nepriklausomybę pasikeitė Lietuvos ekonominės, politinės bei demografinės situacijos sąlygos – sparčiai senėjanti visuomenė ir mažėjantis darbingo amžiaus žmonių skaičius – kėlė sunkumų išlaikyti senąją pensijų sistemą, todėl ją buvo būtina keisti.

1994–1995 m. itin svarbūs Lietuvos pensijų sistemos istorijoje – įvykusi pensijų reforma ir įsigaliojęs Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas Lietuvoje pakeitė sovietinę pensijų sistemą, iki tol veikusią beveik 40 metų.

„Nors naujoji sistema buvo orientuota į ateitį ir turėjo būti taikoma tiems, kurie pensinio amžiaus sulauks po 1995 m. sausio 1 d., tačiau Seimo sprendimu buvo perskaičiuotos ir visų senatvės pensiją gaunančių gyventojų pensijos. Kai įsigaliojo naujas įstatymas, pensijos buvo padidintos kartu su bazine pensija ir draudžiamosiomis pajamomis. Dėl šių pokyčių 1995‑aisiais pastarosios padidėjo 4 kartus, o bazinė pensija – triskart. 1994‑ųjų reforma valstybei kainavo papildomai 283 mln. litų“, – sako „Luminor investicijų valdymas“ vadovė.

1994 m. įvykusi pensijų reforma iš esmės pakeitė iki tol šalyje veikusią pasenusią pensijų sistemą. Nuo to laiko Lietuvoje pensijos sistemos pagrindu tapo socialinio draudimo pensijos, o išmokos buvo mokamos iš socialinio draudimo lėšų. Dalis visuomenės tokią reformą priėmė kaip būdą modernizuoti seną pensijų sistemą, tačiau kita dalis vertino skeptiškai – nebuvo aišku, ar nauja sistema padės užtikrinti stabilias pajamas senatvėje.  

Galimybė savarankiškai valdyti kaupimą 

Po beveik dešimtmečio – 2003 m., sekant sėkmingais Vakarų šalių pensijų sistemų pavyzdžiais, buvo žengtas dar vienas svarbus žingsnis ir pradėta nauja reforma. Dėl jos gyventojai įgavo galimybę savarankiškai nukreipti dalį savo socialinio draudimo įmokų „Sodrai“ į pensijų kaupimą antros pakopos pensijų fonduose. Pirmaisiais reformos metais kaupiamosios įmokos sudarė 2,5 proc. Kasmet šis tarifas buvo padidinamas vienu procentiniu punktu ir 2007 metais jis pasiekė 5,5 proc.  

„Ši reforma paskatino privačių pensijų fondų atsiradimą ir suteikė galimybę patiems gyventojams prisidėti prie stabilių pajamų senatvėje užtikrinimo – apdraustieji, pasirinkę dalyvauti pensijų kaupime, galėjo dalį savo mokamų privalomojo pensijų draudimo įmokų perkelti į antrosios pakopos pensijų fondus. Gyventojai taip pat galėjo papildomai kaupti ir trečiosios pakopos pensijų fonduose. Į šią pertvarką visuomenė reagavo gana palankiai – per pirmus tris reformos mėnesius pensijų kaupimo sutartis pasirašė daugiau nei trečdalis socialiniu draudimu apdraustų Lietuvos gyventojų“, – aiškina L. Načajienė.

Nauja formulė leido įmokų dydį pasirinkti patiems

2019‑ieji taip pat pasižymėjo kaip svarbūs metai Lietuvos pensijų sistemos pokyčių procese. Nuo sausio 1 d. įsigaliojusi nauja pensijos kaupimo formulė leido gyventojams, norintiems investuoti savo senatvei, kas mėnesį į savo kaupimo fondą paskirti 3 proc. nuo savo atlyginimo. Tokiu atveju, kaupiantiesiems antros pakopos pensijų fonduose, valstybė prisideda 1,5 proc. nuo vidutinio šalies darbo užmokesčio prie asmeninio kaupimo fondo.

„Po šios reformos nebeliko „Sodros“ pervedimų į privačius pensijų fondus, todėl darbuotojai galėjo pasirinkti patys, pagal kokią formulę jie nori kaupti savo senatvei. Gyventojai, kurie iki tol nekaupė arba buvo pasirinkę kaupti tik socialinio draudimo įmokų dalį, įmokas galėjo didinti po truputį kasmet, kol 2023‑aisiais pasieks 3 proc. dydį“, – tvirtina „Luminor investicijų valdymas“ vadovė.

2022‑aisiais antros pakopos pensijų fonduose investavo daugiau nei 1,4 mln. Lietuvos gyventojų, jų sukauptas turtas bendrai siekė 5,6 mlrd. Eur.

Anot L. Načajienės ši reforma suteikia galimybę gyventojams patiems prisidėti prie stabilių pajamų senatvėje. Į pensijų sistemą įtraukus jaunus dirbančius žmones, dirbantieji pensijų kaupime gali dalyvauti daugiau nei keturias dešimtis metų. Todėl jauname amžiuje mokamos įmokos gali būti nedidelės, tačiau tikėtina, kad ilgalaikėje perspektyvoje jos padės sukaupti nemažą sumą, galinčią užtikrinti stabilias ir didesnes pajamas pasiekus pensinį amžių.