Baltijos šalių ekonomikos apžvalga

Pasaulinė geopolitika ir ekonomika

Šiuo metu geopolitinė situacija daro kaip niekad didelį poveikį pasaulio ekonominei raidai. Įvesdama prekybą stabdančius tarifus net ir savo artimiausiems sąjungininkams JAV iš esmės keičia po Antrojo pasaulinio karo nusistovėjusią pasaulinės prekybos sistemą. Tebesitęsianti Rusijos karinė invazija Ukrainoje bei menkstantis JAV noras užtikrinti Europos saugumą skatina iš esmės pertvarkyti Europos saugumo architektūrą. Intensyvėjančios technologinės varžybos tarp JAV, Kinijos ir Europos bei auganti Kinijos ekonominė galia gali pakeisti pasaulinį ekonominių galių balansą. Galiausiai, pasikeitusi JAV strategija Rusijos‑Ukrainos karo atžvilgiu gali lemti, kad santykiai tarp JAV, Europos Sąjungos, Kinijos ir Rusijos metų pabaigoje gali atrodyti kitaip nei šiuo metu.

Tai reiškia, kad išorės aplinkos vertinimą šiuo metu temdo tirštas neapibrėžtumo ir grėsmių rūkas. O dalis indikatorių, pavyzdžiui, pasaulinės prekybos neapibrėžtumo indeksas yra rekordinėse aukštumose. Be to, radikalių politinių jėgų kilimas taip pat prisideda prie toksiško emocijų kokteilio. Visgi, nepaisant to, kad mes gyvename didelio neapibrėžtumo ir neigiamų nuotaikų pasaulyje, pasaulio ekonomikos padėtis iš esmės nėra prasta. Dauguma institucijų prognozuoja, kad pasaulio ekonomika ir toliau turėtų išlaikyti apie 3 proc. augimo tempą – tiek 2025, tiek ir 2026 metais. Visgi, faktinis augimo tempas gali būti ženkliai mažesnis nei prognozuojama – ypač jei tebesitęsiantis neapibrėžtumas sumažins vartotojų ir investuotojų pasitikėjimą. JAV akcijų rinkų korekcija 2025 m. kovo mėn. buvo geras priminimas, kaip greitai gali pasikeisti investuotojų nuotaikos.

Baltijos regiono ekonominės raidos neapibrėžtumą didina ir besikeičianti Europos Sąjungos rytinio flango saugumo architektūra. Ambicingi Baltijos šalių planai didinti išlaidas krašto apsaugai didina mokesčių kėlimo tikimybę, tačiau investicijų į gynybos infrastruktūrą augimas turėtų įlieti reikšmingą finansinių resursų sumą į vietos ekonomikas. Baltijos šalys taip pat turi unikalią galimybę vystyti gynybos pramonę, kuri ilgainiui gali tapti reikšminga ekonomikos dalimi. Investicijos į karinę pramonę ne tik didintų sukuriamą pridėtinę vertę bei surenkamų mokesčių sumą, bet tuo pačiu ir padidintų NATO partnerių paskatas atgrasyti Rusiją nuo galimos karinės invazijos į Baltijos šalis. Be to, tai ilgainiui leistų išvystyti stiprią karinę pramonę, kuri svariai prisidėtų ir prie inovacijų progreso.

Be geopolitinių veiksnių, taip pat „grynai“ ekonominiai pokyčiai nėra visiškai palankūs. Populiariam ekonominės situacijos suvokimui kenkia didelės infliacijos aidai. Infliacijos šuolio 2021–2023 m. metu labiausiai kilo dažno vartojimo prekių ir paslaugų kainos, todėl gyventojai kone kas dieną eidami į maisto prekių parduotuvę, kavinę ar restoraną gauna priminimą apie stipriai pakilusias kainas. Darbo užmokesčiai taip pat padidėjo, tačiau žmonės juos gauna vieną ar du kartus per mėnesį. Visa tai skatina atsargų elgesį, o taupymo normos Europos Sąjungos šalyse – o ypač Vokietijoje - yra ženkliai išaugusios. Deja, atsargumas tapo šių dienų europiečiu leitmotyvas. Žemynas yra apsėstas rizikos mažinimo ir atsargumo idėjų, o tai mažina tiek vartojimą, tiek ir investicijas. Vilties teikia Vokietijos skolos stabdžių atlaisvinimas, kuris gali įkvėpti aktyvumą į iš recesijos neišsikapstančią Vokietijos ekonomiką, tačiau tam, kad būtų pasiektas norimas poveikis – pinigai turės būti išleisti sumaniai.

JAV

Dar visai neseniai buvo plačiai sutariama, kad JAV ekonomikos augimas išliks spartus, o atotrūkis tarp JAV ir ES toliau didės pastarosios nenaudai. Visgi, JAV prekybos politikos neapibrėžtumas, dideli akcijų kainų įverčiai bei vis dar aukšta infliacija ir kone iki raudonumo įkaitusi darbo rinka didina neapibrėžtumą dėl tolesnės JAV ekonominės raidos. Didelis neapibrėžtumas, kurį sukelia radikalus D. Trumpo sprendimų priėmimo turinys ir savita forma, mažina vartotojų pasitikėjimą. Mičigano universiteto indeksas sausio‑vasario mėnesiais jau smarkiai smuktelėjo. Tarifų grėsmės tampa vis didesne našta verslo sprendimų priėmimui, o ir pats D. Trumpas yra pripažinęs, kad yra recesijos pavojus.

Labai žemas nedarbo lygis ir augantis sąnaudų spaudimas signalizuoja, kad perkaitusioje ekonomikoje trūksta išteklių. Tad mažai tikėtina, kad D. Trumpo sprendimai mažinti mokesčius ir biurokratiją trumpuoju laikotarpiu suteiks papildomą didelį postūmį. Dėmesys iškastinei energijai galėtų suteikti postūmį ekonomikos augimui – ypač turint omenyje, kad JAV gamtinių dujų kaina yra kone penkis kartus mažesnė nei Europos Sąjungoje. Visgi, JAV jau dabar yra tapusi pasauline energetikos gigante – didžiausia naftos gavėja ir didžiausia gamtinių dujų eksportuotoja pasaulyje. Be to, neteisėtų migrantų deportacija gali padidinti infliacinį spaudimą – ypač žemės ūkio sektoriuje, kuriame apie pusę darbuotojų yra nelegalūs imigrantai. Šie sprendimai taip pat gali pakelti maitinimo ir svetingumo kainas, nes šiuose sektoriuose migrantai taip pat sudaro nemažą dalį darbuotojų. Didžiausią impulsą JAV ekonomikai gali suteikti aukštųjų technologijų – ypač dirbtinio intelekto – sektorius, kuris pritraukia milžiniškas investicijas. Visgi, pasaulinį JAV dominavimą vis labiau kvestionuos kylanti Kinija bei pasitikėjimą JAV prarandanti Europos Sąjunga.

Europa

Lūkesčiai dėl Europos ekonomikos ir politinės ateities jau eilę metų yra labai niūrūs. Europos ekonomika šiuo metu susiduria net su keturiais didžiuliais iššūkiais. Pirma, aukštos energijos kainos, kurios mažina Europos, o ypač Vokietijos, pramonės įmonių tarptautinį konkurencingumą. Verta priminti, kad Europoje energijos kainos šoktelėjo 2021 m. Rusijai pradėjus energetinį karą prieš Europos Sąjungą, kuri tokiam scenarijui nebuvo pasiruošusi dėl ilgus metus vykdytos netoliaregiškos energetinės politikos. Europos Sąjunga eilę metų didino priklausomybę nuo energetinių (ir ne tik) žaliavų importo iš trečiųjų šalių – ypač Rusijos. Europos Sąjungos energetinė priklausomybė nuo trečiųjų šalių išlieka ir dabar, o tai lems didesnes ir nepastovesnes energetinių išteklių kainas artimiausius dešimtmečius.

Antra, tebesitęsianti Rusijos karinė invazija Ukrainoje didina geopolitinį neapibrėžtumą ir skatina Europos Sąjungos šalis didinti išlaidas krašto apsaugai. Tenka apgailestauti, kad didžiųjų Europos Sąjungos šalių parama Ukrainai buvo labai menka ir vangi, kas didele dalimi lėmė tai, kad Rusija, užkūrusi savo karo ekonomikos variklį, sugebėjo perimti iniciatyvą ginklavimosi varžybose. Pavyzdžiui, dvišalė Prancūzijos, Italijos ar Ispanijos parama Ukrainai 2022‑2024 m. siekė vos 0,1‑0,2 proc. šių šalių BVP (daugiau paramos Ukrainai skyrė kitoje Atlanto vandenyno pusėje esanti Kanada ir JAV) ir tik Vokietijos rodiklis (0,4 proc. BVP) yra kiek didesnis. Vangi ES šalių parama Ukrainai nemaža dalimi lėmė ir tai, kad taikos derybose ES šalys buvo pasodintos „prie vaikų stalo“. Maža to, mažėjantis JAV noras būti atsakingai už Europos (įkaitant Ukrainą) paskatino ES šalis ženkliai didinti išlaidas krašto apsaugai, o tai, tikėtina, lems didesnį skolinimąsi, mažesnes išlaidas socialinei sričiai ir didesnius mokesčius. Be to, viešojo sektoriaus išlaidų augimas vėl gali paskatinti infliacijos augimą.

Trečia, auganti Kinijos konkurente, kuri iš pigių prekių gamyklos tapo rimta konkurente aukštųjų technologijų srityje. Europos automobilių pramonė susiduria su didžiausiais iššūkiais, nes Kinija, tapusi didžiausia automobilių eksportuotoja pasaulyje, išstumia Europos gamintojų automobilius iš trečiųjų šalių rinkų bei agresyviai didina savo rinkos dalį pačioje Europos Sąjungoje. Vokietija labiausiai jaučia didėjančią Kinijos konkurenciją, o rezultatas yra tebevykstanti Vokietijos (ir visos ES) deindustrializacija. Pavyzdžiui, Vokietijos pramonės produkcija 2024 metais buvo 13 proc. mažesnė nei 2018 metais, o automobilių gamybos pramonės – net 23 proc. Naujausios tendencijos nerodo reikšmingų atsigavimo ženklų tad tikėtina, kad pramonės produkcijos nuosmukis tęsis.

Galiausiai šiuos iššūkius papildė prekybos karo su JAV rizika. Ir nors tikimybė, kad JAV įves importo tarifus visoms ES prekėms yra kiek mažesnė nei 50 proc., tačiau didelis neapibrėžtumas jau daro žalą Transatlantinei prekybai. Prekybos karai Europos Sąjungai būtų skausmingesni nei JAV ar Kinijai, nes ES yra labiau priklausoma nuo pasaulinės prekybos. Pavyzdžiui, ES prekybos atvirumo indeksas siekia 102 proc., o Kinijos ir JAV – atitinkamai 37 ir 27 proc. Platesnės apimties prekybos karas su JAV neišvengiamai sukeltų recesiją Vokietijoje, o Europos Sąjunga turėtų tenkintis keleriais stagnacijos metais.

Laimei, spaudimas Europai keistis taip pat pasiekė kritinę masę. Šiuo metu Europos Sąjungoje kalbama apie sklandančiu ore pokyčius. Didėjanti saugumo rizika paskatino ES paskelbti apie ambicingą 800 mlrd. eurų gynybos finansavimo programą („ReArm Europe“), kuri suteikia paskatas vykdyti krašto apsaugos ir infrastruktūros plėtros programas. Tai gali iš esmės pakeisti artimiausio laikotarpio perspektyvą – spartesnis augimas, bet ir didesnė infliacija bei palūkanų normos. Politikos pokyčiai vyksta kaip tik tinkamu laiku, siekiant padėti Europos pramonės šakoms, nukentėjusioms nuo didėjančios konkurencijos, energijos kainų ir tarifų grėsmių. Vokietija taip pat panaikino skolos stabdį ir žada imtis aktyvesnės lyderystės. Kaip sakoma, „nėra to blogo, kas neišeitų į gerą“, tad D. Trumpo sprendimai gali padaryti didžią ne tik JAV, bet ir šaltą dušą gavusią Europos Sąjungą.

Net ir be papildomo ekonominio stimulo ES ekonominė raida turėjo galimybę paspartėti. Europos ekonomikos vangumas yra legendinis, tačiau senasis žemynas turi savo privalumų. Tikėtina, kad augimas ES paspartės, o ne lėtės, kaip JAV. Biudžeto deficitai ir skolos našta ES yra mažesni nei JAV. Eksporto specializacijų, verslo aplinkos įvairovė gali padaryti jį tvirtesnį, jei pasikeistų pagrindiniai vaidmenys tarp sektorių. Laikui bėgant, ištekliai, išlaisvinti iš žlungančių sektorių, sudarys sąlygas naujoms žvaigždėms, dažnai intelektualinės mados nepastebimuose sektoriuose, išnaudojant Europos stipriąsias puses inžinerinio meistriškumo, meninio kūrybiškumo, įvairių gastronomijos ir dizaino tradicijų ir kt. srityse.

Kinija

Kinijai niekaip nepavyksta užkurti savo vidaus vartojimo variklio ir ji tebėra priklausoma nuo eksporto ir investicijų. Tai didina pasaulio ekonomikos, o ypač prekybos, nesubalansuotumą. Situacija nekilnojamojo turto sektoriuje taip pat negerėja: naujo būsto statybų apimtys neauga, o žemės sklypų pardavimų statistika yra apskritai nebeskelbiama. Būsto sektoriui atsigauti neleidžia ir ženkliai sumažėjęs gimstamumas: per 8 metus gimusių vaikų skaičius Kinijoje sumažėjo nuo 18 (2026 metais) iki 9 (2024 metais) milijonų. Bendras gyventojų skaičius Kinijoje mažėja jau trečius metus iš eilės. Kita vertus, Kinijos užsienio prekybos perteklius 2024 m. pasiekė visų laikų rekordą - beveik trilijoną dolerių. Kinija taip pat tapo lydere daugelyje technologijų sričių dėka savo specifinio dirigizmo ir decentralizacijos mišinio. Kinija yra centralizuota autoritarinė valstybė, tačiau regionų ir miestų valdžios institucijos turi didelę manevro laisvę, kuri leido sukurti labai darvinišką regioninės plėtros politikos aplinką, leidžiančią eksperimentuoti. Be to, provincijų tendencija kurti savo lyderius prestižinėse pramonės šakose kartu su milžiniška nacionaline rinka lėmė tai, kad Kinijoje šiuo metu yra daugiau nei 100 elektromobilių gamintojų. Pridėkite prie šio mišinio itin efektyvias tiekimo grandines ir gausite drakoną, kuris gniuždo konkurentus likusiame pasaulyje su valstybės subsidijomis arba be jų.

Bet tai dar ne istorijos pabaiga. Nekilnojamojo turto rinkų stagnacija, pakankamų alternatyvių investavimo galimybių trūkumas, o taip pat santykinai silpna nuosavybės teisių apsauga sukuria kapitalo nutekėjimo spaudimą, kuris, nepaisant didžiulio einamosios sąskaitos pertekliaus, stumia valiutą žemyn. Taigi Kinijos perteklinės pasiūlos „dempingo“ klausimas vis dažniau yra įtraukiamas į pasaulinę ekonomikos darbotvarkę. Tai svarbu dėl dviejų priežasčių. Pirma, Kinijos eksporto lavina mažina pramonės sektoriaus pelningumą, darbo vietas bei mokestines pajamas likusioje pasaulio dalyje. Be to, tai didina perteklinio taupymo perspektyvą. Kinijos visuomenė, kuri yra senstanti ir yra nesaugi (silpna pensijų sistema, menkas sveikatos priežiūros prieinamumas ir t. t.), nori atidėti kuo daugiau išteklių ateičiai. Šiame procese ji kaupia santaupas prisidėdama prie kitų senstančių ir taupančių Vakarų šalių visuomenių, kurios yra šiek tiek mažiau nesaugios (iš tikrųjų tai gali būti iliuzija). Jei JAV ir Europa nustatys aukštus importo tarifus, Kinija gali patirti gilią ekonominę recesiją. Jei ne, Kinijos eksporto plėtra ir toliau destabilizuos Vakarų visuomenes ir skatins protekcionistinių nuotaikų plėtrą.

Likęs pasaulis

Apibendrinant galima teigti, kad likusiam pasauliui (išskyrus JAV, ES ir Kiniją, kurios sudaro daugiau nei pusę viso pasaulio ekonomikos) sekasi gana neblogai. Didžiausia šios grupės šalis Indija pastaruoju metu yra sparčiausiai auganti didelė ekonomika. Nepaisant to, kad ekonominės politikos kokybė vis dar kelia klausimų, jos privatusis sektorius ir toliau skina žemai kabančius vaisius, kuriuos pasėjo bendras liberalizavimo, teisinės valstybės gerinimo bei vieningos vidaus rinkos sukūrimo poveikis nuo 1990‑ųjų pradžios. Aukšta elitinių švietimo sistemos komponentų kokybė suteikia žmogiškąjį kapitalą jos paslaugų eksportui. Be to, tarptautinių įmonių vykdoma ABC („Anything But China“) investicijų politika atveria pramonės sektoriaus augimo perspektyvas (pvz. "Apple" gamybos operacijų perkėlimas iš Kinijos).

Kitoms didelėms Eurazijos ekonomikoms taip pat sekasi gana gerai – ypač toms, kurios pritraukia daug investicijų į pramonės ir paslaugų sektorių. Pietryčių Azijos šalys taip pat naudojasi vykstančios elektromobilių revoliucijos galimybėmis pvz. Indonezija elektromobilius apibrėžė kaip vieną iš savo augimo variklių, bandant judėti aukštyn pridėtinės vertės grandinėje - ji jau gavo BYD ir „Stellantis“ pažadus statyti EV gamyklas. Persijos įlankos valstybės ir toliau gauna naudos iš stabilių ir gana aukštų angliavandenilių kainų, o taip pat iš sėkmingų ekonomikos diversifikavimo pastangų.

Afrikos augimo tempai pastaruoju metu taip pat buvo neblogi. Prognozuojama, kad 2025 ir 2026 metais augimas sieks apie 4 proc. – tai nėra labai spartus augimas, atsižvelgiant į spartų gyventojų skaičiaus augimą ir vis dar plačiai paplitusį skurdą. Ryškiausia sėkmės istorija yra Etiopija, kurios augimo tempai kartais siekia dviženklę teritoriją, tačiau yra ir nemažai kitų šalių, kurios plečiasi maždaug tokiu tempu, kurio pakanka, kad per dešimtmetį ekonomika padvigubėtų (apie 7 proc.). Kiekybė atneša kokybę ir atvirkščiai – yra žymių tiek gamybos, tiek išmaniųjų paslaugų eksporto skatinamos plėtros pavyzdžių, tokių kaip Ruanda, Kenija ir Marokas.

Lotynų Amerika auga jai būdingu sėsliu tempu. Prognozuojama, kad artimiausioje ateityje šis regionas augs apie 2,5 proc. Kol Argentina daro pažangą spręsdama savo nuolatines valdymo problemas, Brazilija slysta į fiskalinę skylę, Peru - į politinį nestabilumą, tačiau Venesuela atrodo vis beviltiškesnė. Nors neseniai pasirodžiusi šlovinga garsiausio Gabrielio Garcia Marquezo romano ekranizacija suteikia kiek kitokį įspūdį apie regioną, gimstamumas keliose šalyse (pavyzdžiui, Kolumbijoje, Čilėje) nėra toli nuo ispanų civilizacijos gimtinės. Tai suteikia regionui nepatrauklią perspektyvą pasenti prieš praturtėjant.

Baltijos šalys

Pastarieji metai pasižymėjo stulbinančiais Baltijos šalių ekonominės veiklos rezultatų kontrastais – Lietuva ir toliau klestėjo, o Estija smuko į gilų nuosmukį, tačiau Latvija svyravo tarp augimo epizodų ir lengvos recesijos. Per pastaruosius penkerius metu Lietuvos ekonomika paaugo 12 proc., Latvijos – 8 proc., o Estijos – vos 1 proc., kuomet vidutinis augimas ES siekė 5 proc.. Įdomu tai, kad 2024 metais Lietuvos ekonomika tapo beveik tokio pat dydžio kaip Latvijos ir Estijos kartu sudėjus. Dar prieš penkerius metus Estijos ir Latvijos ekonomikos buvo 18 proc. didesnės nei Lietuvos, o šiuo metu skirtumas siekia vos 2 procentus – Lietuvos BVP siekė 78 milijardai eurų, o Latvijos ir Estijos kartu – 80 milijardų. Be to, Vilniaus regionas, aplenkęs Talino regioną, 2023 metais tapo turtingiausiu regionu Baltijos šalyse, o vidutinis darbo užmokestis Kaune jau yra didesnis nei Rygoje. Tad galima teigti, kad šiuo metu Lietuvos ūkio masė ir greitis suteikia mums jėgos pranašumą lenktynėse su kaimynais. Kita vertus, situacija gali labai greitai keistis, susidūrus su nepalyginamai masyvesniais ir dinamiškesniais procesais, aktyvuojamais Jungtinėse Valstijose, todėl vertinant Lietuvos ekonomikos perspektyvas, reikėtų vartoti „labai atsargaus optimizmo“ sąvoką.

Lietuva išsiskiria ne tik sparčiu, bet ir plataus spektro augimu. Lietuvoje, priešingai nei kitose Baltijos šalyse, augimą praeitais metais pademonstravo visi pagrindiniai ekonomikos sektoriai: žemės ūkis, pramonė, statyba, prekyba, transportas bei aukštos pridėtinės vertės paslaugų sektoriai. Latvijoje ir Estijoje – priešingai – pramonės ir statybų sektoriai smuko, paskui save nusitempdami į neigiamą teritoriją visą ekonomikos augimą. Visgi, pagrindiniu ekonomikos varikliu Lietuvoje buvo namų ūkių vartojimas, kurį skatino sparčiai tebeaugantys atlyginimai, ženkliai sumažėjusi infliacija, mažėjančios palūkanų normos bei žemas nedarbo lygis. Dėl imigracijos augantis Lietuvos gyventojų skaičius taip pat skatino vidaus vartojimo augimą. Lietuvoje namų ūkių vartojimas 2024 m. augo 3,6 proc., Latvijoje augimas siekė vos 0,6 proc., o Estijoje ir toliau buvo stebimas vartojimo 0,3 proc. siekęs namų ūkių vartojimo susitraukimas, kurį, bet kita ko, paskatino ir keliami pridėtinės vertės ir gyventojų pajamų mokesčiai.

Lietuvai pavyksta išlaikyti lyderystę Baltijos regione ne tik dėl dinamiškesnės ir labiau diversifikuotos ūkio struktūros, bet ir dėl fiskalinės ir mokesčių politikos stabilumo. Visgi, augantis viešojo sektoriaus apetitas bei neišvengiamai augsiančios išlaidos gynybai gali priversti Lietuvą įgyvendinti platesnės apimties mokesčių sistemos pokyčius, kurie gali pristabdyti mūsų įsibėgėjusį ekonomikos garvežį bei šliūkštelėti alyvos į vės skaisčiau pradėjusį rusenti infliacijos laužą. Verta priminti, kad lėtesnį ekonomikos augimą bei spartesnę infliaciją Estijoje nemaža dalimi lėmė įgyvendinti GPM, PVM bei kitų mokesčių kėlimai. Kalbos apie galimą mokesčių didinimą gali sumažinti vartotojų pasitikėjimą, o tai, savo ruožtu, sumažintų namų ūkių vartojimo augimo perspektyvas. Vyraujant dideliam geopolitinės ir mokesčių politikos neapibrėžtumui, pasirinkome konservatyvesnes prielaidas, pagal kurias Lietuvos ekonomikos augimas turėtų sulėtėti iki 2,5 proc., tačiau išlikti santykinai didesnis nei kitose Baltijos šalyse.

Atitinkamai, kontrastas tarp Baltijos šalių augimo trejektorijų kiek sumažės. Estijos ekonomika po aštuonis ketvirčius trukusios recesijos atsispyrė nuo dugno ir 2024 m. pabaigoje pagaliau įžengė į teigiamo augimo teritoriją. Spartaus augimo nesitikima dėl prastų vartotojų lūkesčių, aukštos infliacijos bei planuojamų didinti mokesčių (Estija nuo 2025 m. sausio 1 d. padidino GPM tarifą nuo 20 iki 22 proc. bei nuo 2025 m. liepos 1 d. planuoja didinti PVM tarifą nuo 22 iki 24 proc.). Tad Estija, tikėtina, išbris iš recesijos, tačiau augimas sieks vos 1 proc. Latvijai praėję metai buvo nusivylimo metas po gana sėkmingų 2023‑iųjų, tačiau pramonės ir aukštos pridėtinės vertės paslaugų sektorių plėtra įgauna pagreitį, o taip pat įsibėgėja viešojo sektoriaus finansuojamas investicijų bumas. Tad Latvijos ekonomika taip pat turėtų išbristi iš recesijos ir augti 1,4 proc. tempu. Lietuvos ekonomika, spurtavusi 2024 m. pabaigoje (2024 m. IV ketv. metinis augimo tempas pasiekė 3,7 proc.), šiais metais ir toliau išlaikys augimo lyderystę Baltijos šalyse, tačiau kontrastai nebebus tokie dideli. Skirtumai tarp Baltijos šalių ekonominės raidos 2026 metais dar labiau sumažės, tad Lietuvai, norint išlaikyti augimo lyderystę, reikės surasti naujų augimo variklių ir neprisikaišioti pačiai sau pagalių į ratus. Prognozuojame, kad Lietuvos ekonomika turėtų augti apie 2,5 proc. tiek 2025, tiek ir 2026 metais, tačiau prognozes kaip niekad gaubia tikštas neapibrėžtumo rūkas.

„Luminor“ pažymi, kad ženkliai išaugusios išlaidos gynybai trumpuoju laikotarpiu turės ribotą poveikį Baltijos šalių verslui, nes didžioji dalis gynybai skirtos įrangos, amunicijos bei ginkluotės yra importuojama iš kitų NATO sąjungininkių, o ne gaminama vietoje. Tad yra itin svarbu skatinti karinės pramonės investicijas Baltijos šalyse – ypač iš didžiųjų NATO šalių (pvz. „Rheinmetall“ amunicijos gamykla Radviliškio rajone). Investicijos į karinę pramonę ne tik didintų šalies ekonomiką ir surenkamų mokesčių sumą, bet tuo pačiu ir padidintų NATO partnerių paskatas atgrasyti Rusiją nuo galimos karinės invazijos. Be to, tai ilgainiui leistų išvystyti stiprią karinę pramonę, kuri svariai prisidėtų prie inovacijų ir ekonomikos plėtros Baltijos regione. Taip pat yra svarbu efektyviai suvaldyti beprecedentį tiek nacionalinėmis, tiek ES lėšomis finansuojamą viešųjų investicijų srautą. Aukščiausias vadinamųjų „covid“ fondų („Next Generation EU“) ir „reguliarių“ ES fondų srautų (struktūrinių ir sanglaudos fondų) taškas laukia 2025 ir 2026 metais. Nacionaliniu lygmeniu daug lėšų bus išleista atsinaujinančiai energetikai, inovacijoms, karinei bei kitai viešajai infrastruktūrai. Yra itin svarbu, kad šios lėšos būtų panaudotos efektyviai ir investuojamos į didžiausią ilgalaikę pridėtinę vertę kuriančius projektus. Kitu atveju, beprecedentis pinigų srautas gali padidinti ir taip kylančią infliaciją bei padidinti turto nelygybę. Taip pat svarbu skatinti privačias vietos bei užsienio kapitalo investicijas.

Po infliacijos šuolio 2022‑2023 metais, Baltijos šalių infliacijos fronte pernai įsivyravo ramybė. Lietuvoje vidutinė metinė infliacija siekė vos 0,9 proc. Latvijoje - 1,3 proc. ir tik Estijoje, pagrinde dėl pakeltų mokesčių, infliacija išliko santykinai aukšta ir siekė 3,7 proc. Visgi, sparčiai augantys atlyginimai, mažėjančios palūkanų normos, tebesitęsiantis ES fondų pinigų lietus bei keliami mokesčiai neišvengiamai lems infliacijos sugrįžimą, kuri jau temdo Baltijos šalių ekonominę padangę. „Luminor“ ekonomistai prognozuoja, kad šiemet Lietuvoje kainos vidutiniškai augs 3,6 proc., Latvijoje 3,3 proc., o Estijoje – 4,5 proc.. Dažno vartojimo prekių ir paslaugų kainos kils sparčiausiai, tad jutiminė infliacija bus didesnė nei faktinė, o tai gali sumažinti vartotojų pasitikėjimą bei norą išlaidauti. Energetinių prekių kainos, nepaisant nuo metų pradžios padidintų degalų akcizų, turėtų išlikti panašiame lygyje kaip ir praeitais metais, o ilgalaikio vartojimo prekių kainos, nepaisant tarifų karo grėsmės, neturėtų sparčiai augti. Tačiau gyventojai minėtų prekių grupių kainų pokyčiams neskiria tiek dėmesio, kiek kasdienio vartojimo prekėms. Infliacijos sugrįžimas gali aptemdyti Baltijos šalių ekonominę padangę, nes jis sumažins gyventojų perkamosios galios augimą bei sumenkins Baltijos šalių tarptautinį konkurencingumą. Pavyzdžiui, Vilniuje restoranų kainos jau siekia apie 80 proc. Stokholmo kainų lygio, o prieš dešimtmetį šis lygis siekė vos 38 proc. Taline restoranų kainų lygis jau pasiekė 91 proc. Stokholmo kainų lygio.

Apibendrinant – 2025‑ieji bus dar vieni spartaus atlyginimų augimo metai. Dar pernai rudenį „Luminor“ prognozavo šiokį tokį darbo rinkos atvėsimą, tačiau tenka dar kartą didinti darbo užmokesčio augimo prognozes. Darbo užmokesčio augimas Lietuvoje šiemet turėtų siekti vis dar įspūdingus 9,0 proc. ir būti gerokai spartesnis nei 5‑6 proc. augimas Estijoje ir Latvijoje. Darbo užmokesčio augimas kiek išsikvėps 2026‑aisiais, tačiau išliks santykinai spartus (7,5 proc.). Tad darbdaviams ir vėl teks spręsti nelengvą dilemą: darbo užmokesčiui augant sparčiau nei darbo produktyvumui tenka rinktis tarp investicijų į technologijas ir efektyvumo didinimo arba mažesnio pelningumo. Lietuvos ir Estijos darbo rinkoms neleidžia perkaisti sparti imigracija, tačiau šiais metais imigracijos srautai turėtų sumažėti: tiek dėl griežtesnės imigracijos politikos, tiek dėl besikeičiančios geopolitinės situacijos (pvz. karo Ukrainoje pabaiga gali paskatinti ukrainiečius grįžti į savo gimtinę). Tai taip pat didins spaudimą kelti darbo užmokesčius, tad darbo rinkos temperatūra išliks aukšta.

Pastarojo meto Baltijos šalių eksporto rodikliai atrodo niūriai, realus prekių ir paslaugų eksportas Estijoje, palyginti su 2022 m., sumažėjo 10 proc., Latvijoje – 6 proc., Lietuvoje – 3 proc. „Tikroji“ istorija yra šiek tiek geresnė, nes prekyba su šalimis agresorėmis pagrinde buvo žemos pridėtinės vertės reeksportas. Nepaisant to, yra realių sunkumų. Su statyba susiję sektoriai (medienos, baldų, metalo dirbinių ir kt.) nukentėjo nuo būsto statybos krizės, kurią daugiausia išprovokavo palūkanų normų didėjimas. Kelių ir geležinkelių transporto paslaugų eksportui įtakos turėjo dalinis rytinių sienų uždarymas. Latvijoje taip pat labai nuvylė stabtelėjęs „baltųjų apykaklių“ paslaugų eksportas, kurį netgi būtų galima apibūdinti kaip atsitrenkimą į sieną. Visgi, palengva atsigaunant pagrindinių eksporto partnerių ekonomikoms, šių metų eksporto perspektyvos yra kiek šviesesnės, o 2026 metais padėtis gali dar labiau pagerėti. Išmaniųjų paslaugų eksporto augimas turėtų išlikti spartus tiek Estijoje, tiek ir Lietuvoje, o Latvijoje taip pat pastebimas atsigavimas. Latvija siekia ilgalaikio sprendimo su „AirBaltic“, kuris padės turizmo ir verslo kelionių plėtrai visame regione. Svarbus klausimas apie ateitį – kaip dirbtinis intelektas paveiks IT ir kiek mažiau verslo paslaugų paklausą? Rizikų tikrai yra. Estijos ir Lietuvos padėtis atrodo santykinai stipriau, nes šios šalys savo jėgomis yra užsiauginusios nemažą skaičių vienaragių, tad šios šalys yra mažiau priklausomos nuo užsienio kapitalo įmonių sprendimų.

Aukštos ir nepastovios elektros energijos kainos ilgą laiką buvo santykinis regiono trūkumas. Tai gali pasikeisti artimiausiu metu. Atsinaujinančiųjų energijos išteklių dalis elektros energijos gamyboje jau dabar yra reikšminga, o sudėtis – sveika. Visi pagrindiniai esami atsinaujinančių išteklių energijos tipai, išskyrus geoterminę energiją, vaidina svarbų vaidmenį: vėjas, saulė, vanduo, biomasė bei biodujos. Be to, regionai, kuriems reikia daug šilumos energijos kartu su išvystytomis centralizuoto šilumos tiekimo sistemomis, reiškia, kad kombinuoto ciklo elektrinių ekonominis efektyvumas yra didelis. Saugumo požiūriu būtų labai pageidautina turėti papildomą bazinės apkrovos elektrinę Estijoje ir Lietuvoje, tačiau jokių iliuzijų dėl tikėtino jos pelningumo, nes augant atsinaujinančiųjų išteklių energijos pajėgumams itin žemų elektros kainų laikotarpiai ilgės. Daug kalbama apie branduolinę energiją, tačiau dėl biudžeto apribojimų ir klausimo skubumo tikėtina, kad regione yra viena ar dvi papildomos dujomis varomos elektrinės. Baltijos šalių ekonomikos yra suinteresuotos paspartinti perėjimą prie transporto sektoriaus elektrifikacijos, nes tai leistų pakeisti naftos importą daugiausia vietoje pagaminta elektros energija ir sumažintų priežiūros išlaidas. Tikėtina, kad elektrinių automobilių kainos per šį dešimtmetį supanašės su vidaus degimo variklius turinčių automobilių, o tai, tikėtina, paskatins reikšmingai didėsiančią elektromobilių dalį rinkoje.

Lietuva: Makroekonominių rodiklių prognozės

Latvija: Makroekonominių rodiklių prognozės

Estija: Makroekonominių rodiklių prognozės