Lietuvos ekonomika: tarp kūjo ir priekalo

Lietuvos ekonomikos padangė niaukiasi – didėja tikimybė panirti į recesiją, kuri bus ilgesnė ir gilesnė nei COVID‑19 pandemijos metu, bet švelnesnė ir trumpesnė, palyginti su 2009‑ųjų metų krize.

COVID‑19 pandemijos metu vyriausybės ir centriniai bankai ėmėsi precedento neturinčių ekonomikos skatinimo priemonių, kurios leido ekonomikoms greitai ir tvirtai atsigauti, vos tik kai išnyko viruso baimė ir buvo panaikinti karantino apribojimai. Tačiau šį kartą centriniai bankai imasi koordinuoto ir agresyvaus pinigų politikos griežtinimo, kuriuo siekiama pristabdyti augančią infliaciją. Tačiau gerai žinoma, kad didesnės palūkanų normos ne tik slopina infliaciją – jos stabdo ir ekonomikos augimą. Energijos kainų sukrėtimai taip pat stabdo ekonomikos augimą – ypač tokiose šalyse, kaip Lietuva, kurios yra itin priklausomos nuo energetinių prekių importo. Taigi galima teigti, kad Lietuvos ekonomika atsidūrė tarp energetikos kainų šuolio kūjo ir augančių palūkanų normų priekalo, o tai, tikėtina, pastūmės ją į recesiją 2023 metais. Tačiau, nepaisant daugybės priešpriešinių vėjų, recesija greičiausiai bus sekli ir santykinai trumpa, o po jos seks greitas „U formos“ atsigavimas. Šiuo periodu didelį vaidmenį vaidins fiskalinė politika, kuri turės surasti tinkamą balansą tarp energijos kainų šoko sukeltų pasekmių pažeidžiamiausiems asmenims mažinimo ir fiskalinio balanso išlaikymo. Prognozuojame, kad 2023 m. Lietuvos ekonomika susitrauks 1,2 proc., o 2024 m. augimas paspartės iki 5,5 proc. Infliacija turėtų sulėtėti nuo 17,2 proc. 2022 m. iki 4,5 proc. 2023 m., o 2024 m. į Lietuvą gali užsukti defliacija.  

Lietuvos ekonomika šiuos metus pradėjo aukšta nata: 2022 m. pirmąjį ketvirtį BVP metinis augimas siekė 4,4%. Spartus augimas buvo spartaus „V“ formos popandeminio atsigavimo tęsinys, kurį pagrinde lėmė į eksportą orientuoti apdirbamosios gamybos ir aukštųjų technologijų paslaugų sektoriai (IRT ir „fintech“). Lietuvos eksportas augo įspūdingais 18,8 % ir buvo 28 % didesnis, lyginant su priešpandeminiu laikotarpiu – tai yra antras sparčiausias augimas visoje ES (po Airijos). Į vidaus rinką orientuoti sektoriai taip pat stipriai augo, o privatus vartojimas 2022 m. pirmąjį ketvirtį išaugo net 6,6 %. Namų ūkių vartojimo augimą lėmė sparčiai augantys atlyginimai, didėjantis užimtumas ir sparčiau leidžiamos pandemijos metu sukauptos santaupos. Besitęsiantis būsto rinkos bumas taip pat prisidėjo prie vartojimo augimo, nes padidino baldų ir kitų ilgalaikio vartojimo prekių paklausą.

Rusijos invazija į Ukrainą sukrėtė vartotojų ir verslo pasitikėjimą, tačiau Lietuvos ekonomikai pavyko geriau nei tikėtasi atlaikyti pradinį šoką. Lietuvos BVP 2022 m. antrąjį ketvirtį, palyginti su pirmuoju, sumažėjo tik 0,5%, o metinis augimas vis dar išliko teigiamoje zonoje – 2,6%. Mažmeninė prekyba nepatyrė reikšmingo nuosmukio, o būsto rinka taip pat iš dalies atsigavo po trumpalaikio kritimo 2022 m. kovo mėn. Gamybos sektorius taip pat pademonstravo savo atsparumą, nes dar 2014‑2015 buvo perorientavęs savo rinkas iš Rusijos į Vakarų rinkas (Vietinės kilmės prekių eksportas į Rusiją 2021 m. sudarė tik 0,7 proc. BVP, o tai prilygsta ES vidurkiui). Taigi, kaip ir tikėjomės, beveik visiškas ES ir Rusijos prekybinių santykių nutraukimas neturėjo pastebimo neigiamo poveikio Lietuvos ekonomikai. Be to, Lietuva sugebėjo pasiekti ne tik ekonominę, bet ir energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos, kas padidino šalies makroekonominį stabilumą ir pagerino jos tarptautinį įvaizdį (pvz. Lietuva tapo pirmąja šalimi ES, visiškai nutraukusia rusiškų gamtinių dujų importą). Vis dėlto, nepaisant pradinio Rusijos invazijos į Ukrainą sukelto šoko, Lietuvos ekonomika susiduria su vis stipresniu priešpriešiniu vėju, dėl kurio ekonomika visgi gali panirti į recesiją 2023 metais.

Lietuvos ekonomika susiduria su vis stipresniu priešpriešiniu vėju

Stipriausias priešpriešinis vėjas, su kuriuo susiduria Lietuvos ekonomika, yra energijos kainų šokas, kurį sukėlė besitęsiantis Rusijos energetinis karas prieš ES. Rusija energetinį karą su ES pradėjo dar 2021 metų viduryje, palikdama beveik tuščias gamtinių dujų saugyklas Vokietijoje, Austrijoje ir Nyderlanduose (kontroliuojamas „Gazprom“), tokiu būdu sukeldama gamtinių dujų ir elektros kainų šuolį dar 2021 metų rudenį, t.y. gerokai anksčiau nei prasidėjo Rusijos invazija į Ukrainą. Be to, Rusija taip pat pradėjo vienašališkai mažinti gamtinių dujų tiekimą tam tikroms ES šalims, pvz. gamtinių dujų srautai į Lenkiją (dujotiekiu „Yamal‑Europe“) buvo sustabdyti dar 2021 metų gruodį. Šie Rusijos veiksmai lėmė elektros ir gamtinių dujų rinkos kainų šuolį: gamtinių dujų kainos (TTF prekybos taške Nyderlanduose) 2021 m. gruodį šoktelėjo iki 115 EUR/MWh ir buvo 7 kartus didesnės, palyginti su 2020 m. gruodžio mėn., o elektros kainos („Nord Pool“ Lietuvos kainų zonoje) 2021 m. gruodį šoktelėjo iki 212 EUR/MWh ir tapo beveik penkis kartus didesnės, palyginti su 2020 metų gruodžio mėn. Rusijos invazija į Ukrainą įpylė dar daugiau žibalo į degantį energijos kainų laužą, pašokdindamos pasaulines naftos kainas, o tai, kartu su silpnėjančiu euru ir dyzelinio kuro trūkumu, degalų kainas Lietuvoje pakėlė į visų laikų aukštumas. Gamtinių dujų ir elektros kainos toliau dreifavo aukštyn ir 2022 m. rugpjūtį, Rusijai sustabdžius dujų tiekimą „Nord Stream“ dujotiekiu, šoktelėjo iki visų laikų rekordinių aukštumų. Gamtinių dujų ir elektros ateities sandorių kainos sufleruoja, kad gamtinių dujų ir elektros kainos Europoje išliks aukštos bent iki 2023 m. vidurio, tikintis, kad Rusija naudos energetiką kaip hibridinio karo prieš ES ginklą. ES siekia sumažinti priklausomybę nuo Rusijos, tačiau tai nėra lengva užduotis, turint omenyje, kad Vokietija bei eilė kitų ES šalių ilgus metus  didino savo energetinę priklausomybę nuo Rusijos. Tad tikėtina, kad šią žiemą teks susimažinti gamtinių dujų ir elektros vartojimą tuo galimai sukeliant ekonominę recesiją.  

Būdama labai priklausoma nuo energijos importo (ne tik nuo naftos ir dujų, bet ir nuo elektros), Lietuva yra viena pažeidžiamiausių ES šalių, tad Lietuvai užsitęsęs energijos kainų šokas gali turėti itin skaudžių pasekmių. Energijos kainų šokas mažina namų ūkių perkamąją galią, silpnina vietos įmonių tarptautinį konkurencingumą bei lemia turto nutekėjimą iš Lietuvos į energiją eksportuojančias šalis. Atkreipiame dėmesį, kad žemos energijos kainos padėjo Lietuvos ekonomikai COVID‑19 krizės metu, sušvelninęs ekonominį šoką ir 2020 m. prisidėjęs prie rekordinio tarptautinės prekybos pertekliaus. Tačiau aukštos energijos kainos 2022 m. situaciją apvertė aukštyn kojomis. Prognozuojama, kad vien 2022 metais Lietuva turės ~6,0 mlrd. eurų (~10 proc. BVP) prekybos energetikos produktais (naftos, dujų ir elektros energijos) deficitą – beveik penkis kartus didesnį nei 2020 metais (1,3 mlrd.). Tai lems didelį finansinio turto nutekėjimą iš Lietuvos, kurio nekompensuos net rekordinės ES lėšų įplaukos (2,5 mlrd. eurų 2022 m.). Energijos kainų šokas mažina ir namų ūkių perkamąją galią, nes atlyginimų augimas nebegali pasivyti sparčiai augančių kainų. Realaus darbo užmokesčio augimas Lietuvoje 2022 metais tapo neigiamas, o tai smukdo vidaus vartojimo augimą. Neigiamas atlyginimų augimas nėra dažnas reiškinys – per pastaruosius 20 metų jis buvo stebimas tik „diržų veržimosi“ laikotarpiu 2009–2011 m. Energijos kainų šokas neigiamai veikia ir Lietuvos įmonių tarptautinį konkurencingumą. Lietuvos gamintojų parduotos pramonės produkcijos kainos per metus išaugo 22%, palyginti su 10% JAV, 9% Japonijoje ir tik 2% Kinijoje. Jei šie nepalankūs pokyčiai tęsis, jie gali sumažinti Lietuvos eksporto augimą bei lemti augantį nedarbo lygį ir įmonių bankrotų skaičių.

Dar vienas priešpriešinis vėjas Lietuvos ekonomikai – kylančios palūkanų normos. ECB baiminasi, kad dėl energijos kainų šoko infliacija gali tapti plataus masto ir įsitvirtinti, todėl sparčiai didina palūkanų normas, nepaisydamas didėjančios recesijos rizikos. Liepą ECB padidino pagrindinę palūkanų normą nuo 0 iki 0,5%, o rugsėjį – dar 0,75% iki 1,25%. Finansų rinkos dalyviai tikisi, kad 6 mėnesių Euribor 2023 m. viduryje pasieks 2,5 proc., o tai gerokai padidintų namų ūkių, įmonių ir vyriausybių skolinimosi išlaidas. Kylančios palūkanų normos turėtų sumažinti išsipūtusias būsto kainas euro zonoje, o tai savo ruožtu stabdys būsto rinkos augimą 2023 metais. Lietuvos būsto rinka taip pat pajus kylančių palūkanų normų poveikį, nors staigaus būsto kainų mažėjimo neprognozuojame dėl tebesitęsiančio spartaus gyventojų pajamų augimo bei santykinai mažo gyventojų įsiskolinimo lygio. Pagrindinis iššūkis Lietuvos būsto rinkai išliks pasiūlos trūkumas, kuris gali dar labiau išryškėti, daliai NT plėtotojų atidedant savo projektus dėl didelio neapibrėžtumo: tiek dėl statybos kaštų, tiek dėl būsimos paklausos. Didėjančios palūkanų normos taip pat apribos vyriausybių galimybes „skatinti“ ekonomiką didinant skolinimąsi, todėl nebereikėtų tikėtis, kad kaip ir COVID‑19 pandemijos metu vyriausybės darys „viską, ką reikia“, kad padėtų įveikti energijos krizę.

Padidėjęs geopolitinis neapibrėžtumas yra dar vienas priešpriešinis vėjas Rusijos kaimynėms, nes gali laikinai sumažinti užsienio investuotojų apetitą investuoti į šį regioną. Nors Ukraina sugebėjo sustabdyti Rusijos puolimą ir pastaruoju metu padarė didelę pažangą išlaisvindama okupuotus miestus Charkovo ir Chersono regionuose, labiausiai tikėtino scenarijaus atveju darome konservatyvią prielaidą, kad karinis konfliktas gali tęstis iki 2023 m. vidurio. Pagal šį scenarijų prekybos ir investicijų srautai su Ukraina išliks gana riboti iki 2023 m. vidurio, todėl laukiamas ekonominis postūmis dėl Ukrainos atstatymo pasireikš tik 2024 m. ir vėliau. Atitinkamai, prekybos ir investicijų santykiai su Rusija ir Baltarusija ir toliau palaipsniui blogės – tiek dėl tebesitęsiančių sankcijų, tiek dėl prasidėjusio Rusijos ekonomikos nuosmukio.

Manome, kad egzistuoja itin menka rizika, kad COVID‑19 apribojimai gali būti vėl įvesti, tad labiausiai tikėtino scenarijaus atveju darome prielaidą, kad karantino ribojimų nebebus. Atkreipiame dėmesį į mažėjantį šių priemonių populiarumą Vakarų šalyse (visų pirma dėl ne itin sėkmingo „amžinojo“ karantino Kinijoje) bei šalių, kurios nusprendė neįvesti privalomų karantino priemonių, sėkmės istorijas (pvz., Švedijoje, kuri nebuvo įvedusi privalomo karantino, bendras mirtingumo augimas yra vienas mažiausių visoje ES ir ~5 kartus mažesnis nei Lietuvoje). COVID‑19 ribojimų nebuvimas turėtų sumažinti neapibrėžtumą, ypač laisvalaikio ir kelionių paslaugų įmonėms. Tačiau panaikinus apribojimus vartotojai vartos mažiau ilgalaikio vartojimo prekių (pvz., baldų) ir vartos daugiau laisvalaikio ir kelionių paslaugų (pvz. vyks atostogauti į Pietų Europos šalis). Taigi, panaikinus karantino ribojimus Pietų Europos šalys gaus santykinai daugiau naudos nei Šiaurės Europos šalys, įskaitant Lietuvą, tad santykinis ekonomikos ugimas bus spartesnis Pietų šalyse. Be to, karantino apribojimų panaikinimas dar labiau sumažins įtampą pasaulinėse tiekimo grandinėse, o tai bus naudinga didelėms Vokietijos korporacijoms nei mažesnėms Lietuvos įmonėms (juolab, kad dalis Lietuvos įmonių šiuo metu patiria iššūkių dėl sutrūkinėjusių tiekimo grandinių, ėjusių per Rusiją ir Baltarusiją).

Didėjanti recesijos grėsmė sumažins infliacinį spaudimą

Tikimės, kad didėjanti pasaulinė recesijos rizika, laisvėjančios pasaulinės tiekimo grandinės bei griežtesnė pinigų politika 2023 m. sumažins infliacijos spaudimą. Energijos krizė netruks amžinai, nes ES ras alternatyvių dujų tiekėjų, padidins investicijas į atsinaujinančią energiją, bei padidins energijos vartojimo efektyvumą, tad gamtinių dujų ir elektros kainos taip pat palaipsniui mažės. Prognozuojame, kad Lietuvos infliacija sumažės nuo 17,2% 2022 metais iki vos 4,5% 2023 metais, o 2024 metais nukris į neigiamą teritoriją. Šiuo metu infliacijos augimas Lietuvoje yra išskirtinai greitas ir viršija 20%. Tai pirmiausia lemia šoktelėjusios energijos ir maisto kainos, kurios drauge lemia 3/4 infliacijos augimo. Visgi istorija rodo, kad tokio masto kainų augimas ilguoju laikotarpiu dažniausiai nėra tvarus, ypač turint omenyje nuo 2022 m. pavasario besitęsiantį pasaulinių maisto, energijos ir metalų kainų kritimą. Be to, bendras vartojimo prekių kainų lygis Lietuvoje jau pasiekė ~95 % ES vidurkio, o tai mažina tolesnės kainų konvergencijos potencialą. Maisto ir nealkoholinių gėrimų kainos 2022 m. rugpjūčio mėn. Lietuvoje šoktelėjo įspūdingais 30,6 proc., o tai yra sparčiausias augimas visoje ES. Preliminariais skaičiavimais, maisto ir nealkoholinių gėrimų kainų lygis Lietuvoje jau viršija ES vidurkį, o tai taip pat suteikia ribotas galimybes tolesniam kainų augimui ateityje. Paslaugų kainų lygis Lietuvoje vis dar yra gerokai žemesnis nei ES vidurkis, tačiau ir jis pastaraisiais metais augo sparčiausiai visoje euro zonoje, tad tolesnės kainų konvergencijos potencialas mažėja ir paslaugų sektoriuje. 

Nuo menko augimo ir didelės infliacijos 2022‑aisiais iki didelio augimo ir menkos infliacijos 2024‑aisiais 

Išaugusi infliacija, kylančios palūkanų normos ir besitęsiantis geopolitinis neapibrėžtumas stabdys Lietuvos ekonomikos augimą 2023 m., tačiau 2024 m. Lietuva turėtų sugrįžti į spartaus ir plataus ekonomikos augimo kelią, kuriam bus būdinga itin žema infliacija, o galbūt ir defliacija. Tai gana neįprastas, bet labai malonus reiškinys, kažkiek primenantis 2014–2015 m. laikotarpį. Tikimasi, kad aukštųjų technologijų paslaugų ir gamybos sektoriai išliks pagrindiniais ekonomikos augimo varikliais, o būsto rinka turėtų atsigauti dėl didesnių statybos sąnaudų ir būsto kainų stabilumo. Privatus vartojimas taip pat didės dėl mažesnio neapibrėžtumo ir didėjančios gyventojų perkamosios galios.

Tačiau būsima ekonomikos raida didžiąja dalimi priklausys nuo karo Ukrainoje baigties, ES sėkmės kovojant su Rusija energetinio karo fronte bei fiskalinės politikos vaidmens, kuri gali veikti ir kaip stabilizuojanti, ir kaip destabilizuojanti jėga. Pati Lietuva turi gana nedidelę įtaką pirmiems dviem minėtiems veiksniams ir turi ribotą fiskalinės politikos manevrą dėl augančių palūkanų normų ir išskirtinai didelės priklausomybės nuo energijos išteklių importo. Esant dideliam neapibrėžtumui, Lietuva turėtų daugiau dėmesio skirti ilgalaikėms galimybėms (pvz., IRT ir fintech sektoriaus plėtrai bei investicijoms į atsinaujinančius energijos šaltinius) ir struktūrinėms reformoms, o ne švaistyti daug laiko ir išteklių trumpalaikiams iššūkiams. Tai leistų padidinti Lietuvos ilgalaikį konkurencingumą ir užtikrintų nuolatinę pajamų konvergenciją su Vakarais. Tai nebus lengva užduotis, atsižvelgiant į tai, kad Lietuva jau galutinai prarado savo, kaip pigesnės šalies, įvaizdį, tad nuo šiol dėl investicijų ir talentų reikės kaip lygus su lygiais kovoti su Vakarų Europos valstybėmis. Kaip byloja kinų patarlė, „pučiant stipriam vėjui reikia statyti ne sienas, o vėjo malūnus“. Būtent tai ir reikia daryti tam, kad ateityje būtume geriau  pasiruošę atremti ekonominius ir energetinius neapibrėžtumus.