Pagreitį prarandančiai pasaulio ekonomikai – centrinių bankų pagalba
Susikaupusios grėsmės ir padidėjęs neapibrėžtumas praėjusiais metais aptemdė pasaulio ekonomikos ciklo viršūnę. Didėjanti įtampa prekybos santykiuose, griežtinama pinigų politika bei geopolitinės įtampos buvo vieni svarbiausių veiksnių, lėmusių prastėjančius verslo ir vartotojų lūkesčius, finansų rinkų nervingumą bei lėtėjančias ekonomikos augimo apsukas. Besivystančių rinkų ekonomikos patyrė didžiausią smūgį, tuo tarpu JAV ekonomika toliau demonstruoja pavydėtiną atsparumą išorės sukrėtimams. Kinija, pagrindinė pasaulio ekonomikos augimo varomoji jėga, pateko į patį prekybos ginčų epicentrą ir jos augimo tempas sulėtėjo. Europos Sąjungai kol kas pavyko išvengti prekybos karų taikiklio, vis tik dėl prastėjančių ekonomikos dalyvių lūkesčių šio regiono ekonomikos augimas antrojoje pernai metų pusėje išsikvėpė. Šią tendenciją tik paaštrino išskirtiniai neigiami veiksniai (pvz., Vokietijos pramonės plėtrą apkarpę nauji išmetamųjų dujų emisijos standartai, prastų oro sąlygų įtaka ir kt.)
Atsižvelgęs į tai, Tarptautinis valiutos fondas (TVF) sausio mėn. Pasaulio ekonomikos apžvalgoje sumažino pasaulio ūkio plėtros prognozes 2019 ir 2020 metams iki atitinkamai 3,5 proc. ir 3,6 proc., t.y. 0,2 ir 0,1 procentinio punkto mažiau nei prognozavo praėjusių metų spalio mėn. Niūresnio pasaulio ekonomikos vystymosi scenarijaus priežastys apima kertinių euro zonos valstybių plėtros trikdžius, toksinį populizmo ir fiskalinio disbalanso derinį Italijoje, besitęsiančią „Brexit“ dramą, kurią supa išaugęs neapibrėžtumas ir verslo persikraustymas, ir „vyšnaitė ant torto“ - Kinijos ekonominės plėtros lėtėjimas, nepaisant visų pastaruoju metu taikytų skatinamųjų fiskalinės ir monetarinės politikos priemonių, siekiant pristabdyti šios reikšmingos ekonomikos augimo lėtėjimą.
Šaltinis: Tarptautinis valiutos fondas, „Luminor“
Lėtėjančiai pasaulio ekonomikai į pagalbą vėl skuba centriniai bankai. Nepaisant santykinai sparčios ekonominės plėtros ir puikių darbo rinkos rodiklių JAV, Federalinė rezervų sistema (FED) pradėjo metus siųsdama signalus apie minkštesnę pinigų politiką. Padidėjęs rinkų nervingumas, įtampa pasaulinėje prekyboje, JAV dolerio stiprėjimas, kapitalo atsitraukimas iš Besivystančių rinkų ir aukštas skolų lygis – pagrindinės makroprodencinės rizikos ir grėsmės pasauliniam finansiniam stabilumui, diktuojančios išaugusį poreikį subtilesniems pinigų politikos manevrams. Federalinio atvirų rinkų komiteto (FOMC) nariai, pasak sausio mėn. įvykusio FOMC posėdžio protokolo, suabejojo dėl papildomo pinigų politikos suvaržymo būtinybės padidinant palūkanų normas. Be to, vis daugiau FOMC narių pritaria tam, kad jau šiais metais būtų nutrauktas Federalinių Rezervų Sistemos balanso sumažinimas. Tuo tarpu, ekonominis nuovargis šioje Atlanto pusėje verčia dar kartą pasitelkti skatinančiąsias pinigų politikos priemones. Europos Centrinis Bankas (ECB) kovą apkarpė euro zonos ekonomikos augimo prognozes labiausiai nuo euro zonos skolų krizės: dabar Bankas tikisi, kad šiais metais euro zona teaugs tik 1,1 proc. – žymiai lėčiau nei manyta anksčiau (1,7 proc.). Infliacijos prognozė taip pat nurėžta nuo 1,6 proc. iki 1,2 proc. Tokios niūrios augimo ir infliacijos prognozės kartu su naujomis likvidumo priemonėmis yra rimtas ženklas, kad ECB tęs labai palankios pinigų politikos taikymą. Kovo mėn. pradžioje ECB valdančioji taryba nusprendė išlaikyti palūkanų normas dabartiniame lygyje bent iki 2019 m. pabaigos ir paskelbė naują palankaus ilgalaikio refinansavimo pasiūlymą regiono bankams, pradedant nuo 2019 m. rugsėjo mėn. Euro zonos ekonomikai ir toliau reikia pinigų politikos paramos bei struktūrinių reformų augimui skatinti.
Šaltinis: „Bloomberg“, „Luminor“
Kinijos ekonomika 2018 m. pradėjo energingai, demonstruodama 6,8 proc. augimą. Tačiau vangesnė išorės paklausa, likvidumo deficitas rizikingesniuose vietinės rinkos segmentuose, taip pat, įsibėgėjus prekybos karui su JAV, pritaikyti aukštesni muitai lėtino ekonomikos apsukas. Todėl Kinija baigė metus demonstruodama lėčiausią nuo Didžiosios recesijos 6,4 proc. augimą. Be to, tikimasi, kad Kinijos ūkio plėtros lėtėjimas tęsis ir 2019 m. (t.y. 6,2 proc., pagal 2019 m. sausio mėn. TVF „Pasaulio ekonomikos apžvalgą“ (WEO)). Ministras pirmininkas Li Keqiang taip pat sumažino šalies BVP augimo tikslą nuo 6,5 proc. 2019 m. iki 6–6,5 proc., kuriame įskaičiuota lėčiausios ekonomikos plėtros per 30 metų galimybė. Dirvą tam jau ruošia stulbinančiai prasti vasario mėnesio užsienio prekybos rodikliai. Kinijos importo susitraukimas rodo, kad smunka verslo ir vartotojų lūkesčiai bei vidaus paklausa, tuo tarpu Kinijos eksportas, dėl prekybos įtampos su JAV, sumažėjo 21 proc., palyginti su atitinkamu praėjusių metų laikotarpiu. Tačiau platesnio muitų tarifų taikymo atšaukimas kovo mėn. pradžioje ir didėjanti ilgalaikio prekybos susitarimo su JAV galimybės leidžia Kinijai tikėtis, kad galės šiek tiek atsikvėpti.
Baigiantis ekonomikos ciklui, bet siekiant išlaikyti ūkio plėtros tempą euro zonoje ir Baltijos šalyse investicijos į naują augimą tampa vis svarbesnės. Baltijos šalys susidurs su silpnesne išorės paklausa, išaugusiu neapibrėžtumu ir finansų rinkų nestabilumu. Nepaisant tvirto vidaus paklausos stuburo, tai gali pakenkti eksportuotojų pasitikėjimui bei užsakymams ir net galbūt sumažinti investuotojų apetitą. Vis dėlto manome, kad Baltijos šalių ekonomika ir toliau vystysis nuosaikiu, tačiau tvirtu tempu, ir bus palaikoma tvirto vidaus paklausos augimo bei šiek tiek lėtesnės plėtros pagrindinėse eksporto rinkose, euro zonoje ir Šiaurės šalyse.
Baltijos šalių perspektyvos: Pavydėtinas atsparumas
Baltijos šalių ekonomikos demonstruoja stebėtiną atsparumą pasaulio ekonomikos sulėtėjimui ir padidėjusiam geopolitiniam neužtikrintumui. Skirtingai nuo bendros ES tendencijos, 2018 m. pabaigoje ekonomikos augimas visose trijose Baltijos šalyse pagreitėjo ir išliko gerokai spartesnis nei ES vidurkis. Solidūs verslo bei gyventojų lūkesčiai leidžia tikėtis panašaus augimo ir 2019 m. metais, o gerėjančios demografinės perspektyvos bei spartus investicijų į produktyvumą augimas taip pat gerina ilgesniojo laikotarpio augimo perspektyvas. Baltijos šalių regionas jau pasiekė arba netrukus pasieks esminį lūžį ir iš darbo jėgos donoro taps darbo jėgos traukos magnetu, kas, savo ruožtu, padidins ilgalaikį augimo potencialą ir sumažins spaudimą socialinei draudimo sistemai.
Dar 2018 m. rudens apžvalgoje teigėme, kad niūrios Baltijos šalių augimo prognozės dažnai remiasi pernelyg pesimistiniais demografinės ir užimtumo perspektyvos vertinimais. Mūsų prognozės pasitvirtino, kadangi 2018 m. užimtųjų skaičiaus augimas buvo ženkliai spartesnis nei prognozavo daugelis institucijų, o tarptautinės migracijos deficitas Latvijoje ir Lietuvoje kone išnyko, kuomet Estijoje ketvirtus metus iš eilės išliko teigiamas. Todėl užburtas emigracijos ratas gali tapti užburtu imigracijos (ir re-emigracijos) ratu, galinčiu ženkliai pakelti Baltijos šalių ekonomikos augimo potencialą ir atvėsinti perkaitusias darbo rinkas.
Itin spartus atlyginimų augimas vis dar išlieka pagrindine rizika, nes visos trys Baltijos šalys yra euro zonos top-trejetuke pagal nominaliųjų vieneto darbo sąnaudų augimą. Tačiau mažėjanti infliacija rodo, kad užburta kainų ir atlyginimų augimo spiralė praranda pagreitį. Kainų lygio konvergencija su euro zona sumanko nuo 2017 metais fiksuotos grėsmingos 2-3 p.p. reikšmės iki tvaresnės 1 p.p. reikšmės ir artimiausiais metais ji turėtų išlikti panašiame lygyje. Be to, nuo 2017 metų produktyvumo augimas įgavo pagreitį ir pasivijo atlyginimų augimą. Todėl atlyginimų augimas jau nebemažina Baltijos šalių tarptautinio konkurencingumo. Produktyvumo augimo kelias yra vienintelis kelias Baltijos šalims, nes solidus (5-7%) darbo užmokesčio augimas yra būtinas norint tapti ne tik investicinio, bet ir žmogiškojo kapitalo magnetu.
Baltijos šalių ekonomikos neturi kitų pastebimų nesubalansuotumų: viešojo ir privataus sektoriaus skolų lygis yra išskirtinai žemas, išorės balansai – teigiami, o nekilnojamojo turto ir infliacijos burbulų pavojai sumažėjo. Po krizės įgyvendinta diržų veržimosi politika Baltijos šalis iš labiausiai pažeidžiamo regiono pavertė vienu atspariausių ES regionu. Visgi, eksportu grįstas ekonomikos augimas padidino Baltijos šalių priklausomybę nuo išorinių eksporto rinkų augimo ir jų pasiekiamumo. Dėl tebesitęsiančio prekybos ir sankcijų karo su Rusija bei besivystančių rinkų nuosmukio, Baltijos šalys tampa vis labiau priklausomos nuo Europos Sąjungos. Taigi Baltijos šalių ekonominės veiklos rezultatai daugiausiai priklausys nuo ES ekonominės gerovės. Šiuo požiūriu „Brexit“ kelia realių, tačiau ne patį didžiausią iššūkį. Netgi kietojo „Brexit“ scenarijaus atveju numatomas neigiamas poveikis sudarytų ne daugiau nei 0,5% BVP.
Tikimės, kad ekonomika ir toliau išlaikys spartų augimo tempą, kurį palaikys tiek privataus vartojimo tiek investicijų tiek ir eksporto augimas. Eksportas, tiesa, turėtų augti santūriau, tačiau didėjantis ES fondų įsisavinimas turėtų palaikyti aukštą investicijų augimo tempą. Ilgesniojo laikotarpio augimo potencialas labai priklausys nuo to, kaip Baltijos šalims seksis įgyvendinti produktyvumą skatinančias reformas, kas palengvintų esamą pajamų konvergenciją su Vakarų Europa.
Tvarkyk savo finansus lengvai su Luminor!