Pasaulio ekonomika: nuo nuosmukio iki perkaitimo beprecedenčiu greičiu

2021 ruduo: Luminor pasaulio ekonomikos perspektyvos

Beprecedentė krizė

COVID-19 sukelta ekonomikos krizė buvo beprecedentė daugeliu aspektų. Viena vertus, pasaulio ekonomiką ištiko beprecedentė tokio masto recesija, kokios dar niekada nefiksavome taikos metais. Kita vertus, krizė sąlygojo ir iki šiol neregėtą fiskalinį ir piniginį skatinimą, iš esmės apsaugojusį namų ūkius nuo neigiamų recesijos padarinių. Dėl šios priežasties namų ūkių disponuojamos pajamos daugelyje šalių, įskaitant Baltijos šalis, išaugo nepaisant ekonomikos nuosmukio į gilią recesiją. Pavyzdžiui, EBPO šalyse realus BVP vienam gyventojui susitraukė neįtikėtinus 5,1 %, nors realios namų ūkių disponuojamos pajamos 2020 m. išaugo įspūdingais 2,9 %. Tai reiškia, kad, pandemijos baimėms nuslopus ir panaikinus karantino suvaržymus, pasaulio ekonomika sparčiai atsigavo ir daugumoje šalių, įskaitant Baltijos šalis, dabar stebimas spartus „V“ formos atsigavimas. Nepaisant to, centriniai bankai ir vyriausybės nerodo noro „atimti punšo taurę vakarėliui vos prasidėjus“ ir vengia nutraukti ekonomikos skatinimą. Toks požiūris didina tikimybę, kad pasaulio ekonomika per beprecedentiškai trumpą laiką iš recesijos pereis į perkaitimą, dėl ko išaugs didėjančių makroekonominių ir finansinių netolygumų rizika.

Pasaulinė prekyba jau kenčia nuo dar neregėtų trikdžių. Karantino suvaržymai ir kitos pandemijos kontrolės priemonės sutrikdė gamybos ir logistikos grandines visame pasaulyje, sukurdamos tiekimo grandinės kamščius, tačiau dosnios ekonomikos skatinimo priemonės padidino vartojimo prekių paklausą namų ūkiuose. Karantino priemonės taip pat paskatino namų ūkius paslaugų vartojimą pakeisti prekių vartojimu, tokiu būdu dar labiau sustiprinant parduodamų prekių paklausą. Didėjantis atotrūkis tarp mažėjančių gamybos apimčių ir augančio vartojimo sąlygojo tam tikrų medžiagų ir įrangos (pvz., puslaidininkių) trūkumą ir padidino infliacinį spaudimą. Konteinerių gabenimo jūra iš Azijos į Europą sąnaudos išaugo šešis kartus per pastaruosius metus. Savo ruožtu rekordiškai daug, net 73 %, Vokietijos gamybos įmonių skelbia turinčios riboti gamybos pajėgumus dėl įrangos ir medžiagų stokos. 

Pasaulinės prekybos trikdžiai paprastai yra vadinami „tiekimo grandinės sutrikimais“, tačiau toks pasakymas nėra visiškai tikslus, nes pagrindinis šių trikdžių kaltininkas yra ne tiekimo trūkumas, bet gana drastiškai išaugusi paklausa tarp vartotojų, ypač prekiaujamų prekių. Pavyzdžiui, mažmeninės prekybos apyvarta Jungtinėse Amerikos Valstijose per pirmus septynis 2021 m. mėnesius buvo 20 % didesnė, palyginti su ikikriziniu laikotarpiu. Augimas yra tikrai įspūdingas, turint galvoje, kad per pastarąjį dešimtmetį mažmeninės prekybos segmentas vidutiniškai augo vos 3–4 % per metus. Tad ir nesant „tiekimo grandinės sutrikimų“ būtų buvę tikrai sunku patenkinti taip sparčiai augančią paklausą. Kitais žodžiais tariant, netolygumus sukėlė „per mažą prekių kiekį besivaikantys per didelis pinigų kiekis“ arba dar tiksliau – „per didelis kiekis dolerių, besivaikantis per mažą kiekį kiniškų ir europinių prekių“, kadangi 2021 m. JAV prekybos deficitas pasiekė rekordines aukštumas. 

Vis dėlto pasaulinės prekybos trikdžiai reiškia atsivėrusias galimybes Baltijos šalims, kurių įmonės paprastai turi trumpesnes tiekimo grandines. Priešingai nei Vokietijoje, vos ketvirtadalis Baltijos šalių gamybos įmonių skelbia apie įrangos ir medžiagų trūkumo sukeltus gamybos ribojimus, tad ši krizė yra galimybė padidinti savo dalį ES rinkoje, taip pat pritraukti naujų investicijų.

Ekonomikos skatinimui skirtos lėšos taip pat skatina iki šiol nematytus būsto kainų šuolius. Jungtinėse Amerikos Valstijose metinis būsto kainų augimas išaugo iki 18 % – tai didžiausias šuolis kainų istorijoje. Padėtis kitose išsivysčiusiose šalyse yra panaši – daugelyje jų stebimas dviženklis kainų augimas. Šie pokyčiai kelia susirūpinimą, kadangi santykiniai vertinimo rodikliai, pavyzdžiui, būsto kainos ir nuomos arba būsto kainos ir pajamų santykiai, daugelyje šalių pasiekė rekordines aukštumas. Švedijoje, kuri ilgą laiką garsėjo itin didelėmis būsto kainomis, fiksuotas 21 % būsto kainų augimas palyginti su ikikriziniu laikotarpiu. Tai reiškia, kad būsto kainos ir pajamų santykis šioje šalyje pasiekė rekordines aukštumas. Per pastaruosius 10 metų namų ūkių pajamos Švedijoje augo 33 %, tačiau būsto kainos kilo įspūdingais 72 % – tokia padėtis kelia pagrįstų klausimų dėl šių tendencijų tvarumo. Būsto kainos sparčiai auga ir visose trijose Baltijos šalyse, tačiau būsto kainos ir nuomos bei būsto kainos ir pajamų santykiai išaugo nežymiai dėl stipraus namų ūkių pajamų augimo.

Galiausiai, karantino suvaržymai šalyse ir ekonomikos skatinimas sąlygojo ir beprecedenčius sutrikimus darbo rinkose: daugelyje šalių stebimas rekordiškai didelis laisvų darbo vietų skaičius, tačiau tuo pat metu išlieka ir sąlyginai didelis nedarbo lygis. Neatitikimas tarp darbo jėgos paklausos ir pasiūlos atsirado dėl staigių ekonomikos struktūros pokyčių (pvz., išaugusio el. prekybos populiarumo ir turizmo sektoriaus susitraukimo), karantino suvaržymų, kelionių suvaržymų, COVID-19 baimės ir ekonomikos skatinimo priemonių, paskatinusių dalį darbuotojų negrįžti į darbo rinką. Didesnis darbo rinkos lankstumas, karantino ir kelionių suvaržymų panaikinimas (įskaitant legalios imigracijos suvaržymus) ir nepagrįsto ekonomikos skatinimo nutraukimas yra reikalingi norint subalansuoti pasiūlos ir paklausos netolygumus darbo rinkoje. Šalys, kurios sugebės tą padaryti greičiau, įgis konkurencinį pranašumą palyginti su tomis, kurios dels tą padaryti. Norint nepasilikti užnugaryje, netolygumus mažinti itin svarbu mažose atviros ekonomikos šalyse, kaip antai Baltijos šalys.

Į tą pačią upę du kartus neįbrisi

Ši krizė buvo beprecedentė dar ir tuo, jog paskatino struktūrinius ekonomikos pokyčius, kuriems įgyvendinti kitu atveju būtų prireikę dešimtmečių. Populiarėjantis darbas iš namų ir el. prekyba pakeitė tai, kaip dirbame, apsipirkinėjame, keliaujame ir leidžiame laisvalaikį. Atsiranda vis daugiau įrodymų, kad minėti pokyčiai, tikėtina, bus ne laikini, bet nuolatiniai. Tai reiškia, kad ekonomikos struktūra po COVID-19 pandemijos nebebus tokia pati kaip iki pandemijos. Pavyzdžiui, komercinio nekilnojamojo turto sektoriuje atsigavimas bus netolygios „K“ formos: logistikos, pramonės ir gyvenamosios paskirties turto segmentuose bus stebimos šviesesnės perspektyvos nei mažmeninės prekybos, biurų ir viešbučių segmentuose. Kitas struktūrinis pokytis įvyks dėl suintensyvėjusių pastangų ir skiriamų lėšų pereiti prie žaliosios ekonomikos, dėl kurių artimiausiais dešimtmečiais iš esmės keisis energetikos, gamybos, transporto ir žemės ūkio sektoriai. Stiprėjantis protekcionizmas, stiprėjanti konkurencija tarp Rytų ir Vakarų, taip pat neigiamos patirtys, susijusios su tiekimo grandinės sutrikimais per COVID-19 krizę, paskatins įmones trumpinti savo tiekimo grandines ir persikelti arčiau namų. Šie struktūriniai pokyčiai suteikia puikias galimybes mažoms, atviroms ir lanksčioms Baltijos šalims transformuoti savo ekonomiką į žalesnę, labiau skaitmenizuotą ir grįstą aukštosiomis technologijomis.

Laipsniškas perėjimas nuo „išleisk tiek, kiek pasiskolinai“ prie „išleisk tiek, kiek surinkai mokesčių“ naratyvo

Dėl įspūdingos ekonomikos skatinimo programos daugumoje šalių stebimas greitas „V“ formos atsigavimas, o ne lėtesnis ir labiau ištęstas „U“ ar „L“ formos, koks buvo stebėtas po didžiosios recesijos 2008–2009 m. Per COVID-19 krizę ekonomikos skatinimas tapo pačiu svarbiausiu ekonomikos augimo lygties kintamuoju. Taigi ekonomikos plėtra ateityje iš esmės priklausys nuo vyriausybių noro ir gebėjimo tęsti „išleisk tiek, kiek pasiskolinai“ fiskalinę politiką vietoje įprastinės „išleisk tiek, kiek surinkai mokesčių“ politikos. 

Noras tęsti „išleisk tiek, kiek pasiskolinai“ politiką yra stiprus, ypač euro zonoje, kuri nenori matyti pasikartojant 2010–2012 m. Europos skolų krizės. Vis dėlto daugeliui valstybių jau priartėjus prie ikikrizinio BVP lygio ir panaikinus beveik visus karantino suvaržymus, pretekstas vykdyti itin lanksčią fiskalinę politiką nyksta. Be to, niekada nesibaigiantis ekonomikos skatinimas skatina itin stipriai rizikuoti, iškraipo paskatas ir pila kuro į būsto rinkos burbulus, kas didina makroekonominį ir finansinį nestabilumą. Dėl šios priežasties prognozuojame, kad vadinamasis „išleisk tiek, kiek pasiskolinai“ fiskalinės politikos naratyvas pamažu užleis vietą labiau įprastam „išleisk tiek, kiek surinkai mokesčių“ naratyvui, o tai galėtų sulėtinti ekonomikos augimą greičiau nei tikėtasi. 

Jungtinėse Amerikos Valstijose ekonomikos skatinimo mažinimas bus juntamas jau 2022 m., kuomet prognozuojama, kad realios namų ūkių disponuojamos pajamos sumažės 3 %, po įspūdingo 6 % augimo 2020 m. ir 8 % 2021 m. Dėl šios priežasties BVP augimas sulėtės, tačiau tai galėtų būti laikoma teigiamu dalyku, nes tokiu būdu turėtų sumažėti pasaulinės prekybos netolygumai ir pasaulinis infliacinis spaudimas. Tikimasi, kad Europos Sąjunga „išleisk tiek, kiek pasiskolinai“ režimu gyvens ilgiau, ypač turint galvoje, kad didžioji dalis „Kitos kartos ES“ ekonomikos gaivinimo fondo lėšų bus panaudotos 2023–2026 m. ir, savaime suprantama, bus daugiau skirtos „kitos kartos ekonomikai“, o ne atsigavimui. Dėl šios priežasties ES išlaikys stipresnį augimo momentą ir, tikėtina, viršys potencialą tiek 2022 m., tiek 2023 m. Besivystančių šalių ekonomikos perspektyvos išlieka neaiškios, kadangi dauguma jų dar neatsigavo ir ribotos ekonomikos skatinimo galimybės bei žemi vakcinavimo rodikliai leidžia daryti prielaidą, kad augimas bus nepastovus ir menkas.

Nesitikėkite pernelyg spartaus infliacijos augimo ateityje 

Vienas didžiausių klausimų, kuriuo ekonomistų nuomonės išsiskiria, yra, ar aukštesnė infliacija bus laikinas ar nuolatinis reiškinys. Mes manome, kad euro zonoje aukštesnė infliacija, tikėtina, bus laikinas reiškinys, visų pirma skatinamas energijos ir kitų prekių kainų atsigavimo pasiekus krizines žemumas, taip pat tam tikrų pagamintų prekių kainų augimo dėl laikinų tiekimo grandinės sutrikimų. Kad infliacija nuolat laikytųsi ties aukštesne riba, būtina atlyginimų infliacija, tačiau esami darbo užmokesčio susitarimai euro zonoje leidžia manyti, kad 2022 m. ir didelę dalį 2023 m. atlyginimų augimas išliks ties 2 % riba. Dėl šios priežasties bendras infliacijos lygis euro zonoje turėtų sumažėti iki 1,5 % 2022 m. ir išlikti ties šia riba ir 2023 m. 

Baltijos šalys, kurios patiria augantį kainų spaudimą dėl didelės paklausos darbo rinkoje, turėtų vertinti šias tendencijas kaip įspėjimą. Baltijos šalys neturėtų įsisukti į augančios infliacijos ir atlyginimų spirales, nes per didelė infliacija ir atlyginimų augimas gali sukelti grėsmę jų tarptautiniam konkurencingumui vidutiniu ir ilguoju laikotarpiais. 

Baltijos šalių ekonomika ir toliau stebina teigiamais rodikliais

Baltijos šalių ekonomika per COVID-19 krizę pademonstravo neįtikėtiną atsparumą. Pirmas teigiamas siurprizas buvo pirmas karantinas 2020 m. pavasarį, kai visų trijų Baltijos šalių ekonomika susitraukė gerokai mažiau nei baimintasi ir mažiau, palyginti su daugeliu kitų ES valstybių. BVP Europos Sąjungoje sumažėjo 13,6 %, palyginti su vos 6,3 % kritimu Baltijos šalyse antrąjį 2020 m. ketvirtį. Baltijos šalių BVP nuosmukis priminė Skandinavijos šalyse stebėtą nuosmukį. Antrą siurprizą pateikė antras karantinas 2020-2021 m. žiemą, kai Baltijos šalių ekonomika nepaisant pakartotinai įvestų COVID-19 suvaržymų sugebėjo iš viso išvengti recesijos – visiškai priešingai nei ES, kuri išgyveno techninę recesiją dėl neigiamo BVP augimo du ketvirčius iš eilės.

Šiuo metu visų trijų Baltijos šalių ekonomika viršijo ikikrizinius BVP lygius ir toliau stebimas platus ir subalansuotas atsigavimas, kuomet augimą skatina vidaus vartojimas, eksportas ir investicijos. Mažesnis nei tikėtasi BVP kritimas, po kurio sekė greitas ir platus „V“ formos atsigavimas, rodo, kad skaitmenizuota Baltijos šalių ekonomika gerai prisitaikė prie karantino suvaržymų ir tiek verslas, tiek vartotojai pasirodė esą labai lankstūs. Be to, stebima ir tolesnė ekonomikos struktūros transformacija – plečiamas aukštos vertės paslaugų ir aukštųjų technologijų gamybos (įrenginių, elektronikos, chemijos ir farmacijos gaminių) eksportas, kuris sudaro vis didesnę viso eksporto dalį. Pandemijos metu verslas ir namų ūkiai sukaupė didesnes santaupas, o tai didina makroprudencinį stabilumą ir gali papildomai paskatinti vidaus vartojimą išblėsus pandemijos baimėms.

Šie dalykai mus verčia tikėti, kad Baltijos šalys gali pateikti teigiamų siurprizų per 2021-2022 m. žiemą, kai BVP augimas išliks stiprus nepaisant besitęsiančio netikrumo dėl COVID-19 pandemijos. Lėšos iš „Kitos kartos ES“ ekonomikos gaivinimo fondo papildomai sustiprins ekonomikos augimą 2022 m. ir 2023 m. Privačios investicijos taip pat įgyja pagreitį, ypač statybos, gamybos, žaliųjų technologijų ir aukštųjų technologijų sektoriuose. Tad Baltijos šalių ekonomikos plėtros perspektyvas vertiname optimistiškai ir tikimės 4–6 % augimo 2022 m. ir paskui laipsniško augimo sulėtėjimo 2023 m.

Vis dėlto, norėdamos palaikyti darnų ekonomikos augimą, Baltijos šalys privalo pademonstruoti didelį darbo rinkos lankstumą, kad ji prisitaikytų prie popandeminės ekonomikos, kuri bus labiau skaitmenizuota ir žalesnė, struktūros. Tam reikia išmanios ir tikslinės imigracijos politikos, kadangi mažai tikėtina, jog spartų augimą pavyks palaikyti ilgą laiką traukiantis vietinės darbo jėgos pasiūlai. Baltijos šalys taip pat turėtų užtikrinti reikalingą būsto pasiūlą, kad sulėtintų būsto kainų augimą, nes sparčiai kylančios būsto kainos gali sukelti grėsmę tarptautiniam konkurencingumui – dėl išaugusių kainų gali būti sunku pritraukti ir išlaikyti pasaulinius talentus (skaitmeninius klajoklius). Manome, kad būsto kainos trumpam peršoks atlyginimų augimą Baltijos šalyse, bet paskui priartės prie ilgalaikės augimo tendencijos pasiūlai pamažu prisivijus paklausą. Prioritetą taip pat reikėtų skirti efektyviam rekordiškai didelių ES lėšų panaudojimui, kadangi jos gali palengvinti Baltijos šalių ekonomikos transformaciją ir perėjimą prie labiau skaitmenizuotos ir žalesnės ekonomikos.

Lietuvos ekonomika nenustoja stebinti

Lietuvos ekonomika nenustoja stebinti. Pirmojo 2021 metų ketvirčio BVP augimas buvo geresnis nei tikėtasi, nes, nepaisant griežtų karantino suvaržymų, ekonomika sugebėjo pademonstruoti teigiamą augimą, tačiau antrojo 2021 metų ketvirčio BVP augimas, nepaisant didžiosios dalies karantino ribojimų sušvelninimo, buvo nuviliantis: BVP per ketvirtį paaugo vos 1,0 % ir tai buvo vienas prasčiausių rezultatų visoje ES. Palyginimui, Latvijoje ir Estijoje ketvirtinis BVP augimas 2021 metų antrąjį ketvirtį siekė atitinkamai 4,4 % ir 4,3 %, o ES vidurkis siekė 2,3 %. Visgi, BVP augimo rodikliai šios krizės metu turėtų būti interpretuojami atsargiai, nes dėl šios krizės unikalumo, matyt, nėra lengva tiksliai įvertinti šalių BVP dinamiką. Ypač keistai atrodo 2021 metų antrąjį ketvirtį statistiškai vos 0,6 % paaugęs namų ūkių vartojimas, nors mažmeninės prekybos augimas atitinkamu laikotarpiu siekė 14,5 %, o maitinimo ir gėrimų teikimo įmonių apyvartos išaugo net 55,2 %. 

Visgi, nepaisant stebinančių BVP rodiklių, Lietuvos ekonomika juda pilnu greičiu pirmyn, o daugelio ekonominių rodiklių augimo greitis yra net spartesnis nei prieškriziniu laikotarpiu. Pavyzdžiui, mažmeninės prekybos apyvarta antrąjį 2021 metų ketvirtį Lietuvoje buvo net 17,2 % didesnė, lyginant su ikikriziniu laikotarpiu (2019 m. ketvirtuoju ketvirčiu) – tai didžiausias augimas visoje ES. Apdirbamosios pramonės produkcija antrąjį 2021 metų ketvirtį buvo net 13,0 % didesnė, lyginant su ikikriziniu laikotarpiu – tai yra antras rezultatas visoje ES po Airijos. Atitinkamai, pagal eksporto augimą Lietuva užima trečią vietą ES, nusileisdama tik Airijai, Lenkijai ir Estijai, o pagal investicijų augimą patenka tarp pirmojo penketuko šalių. 

Artimiausiu metu spartus ir plataus masto Lietuvos ekonomikos augimas tęsis, kurį skatins tiek augantis namų ūkių vartojimas, tiek eksportas bei investicijos. Įdomu tai, kad šiuo metu vartotojų pasitikėjimo rodiklis Lietuvoje yra vienas aukščiausių visoje Europos Sąjungoje – mus lenkia tik trys Skandinavijos šalys (Švedija, Danija ir Suomija) bei Airija. Visose kitose ES šalyse gyventojų nuotaikos gerokai niūresnės (vartotojų pasitikėjimo rodiklis yra neigiamas), o prasčiausi lūkesčiai yra Rytų ir Pietų Europos šalyse. Lietuvos gyventojai savo optimizmu išsiskiria ne tik ES, bet ir Baltijos šalių kontekste – Latvijoje ir Estijoje vartotojų lūkesčiai nėra tokie optimistiniai. 

Aukštas vartotojų pasitikėjimas yra gera žinia prekybos ir paslaugų sektoriams, nes jis glaudžiai koreliuoja su mažmeninės prekybos ir laisvalaikio paslaugų apyvarta, tad artimiausiu metu šiuose sektoriuose galime tikėtis solidžių rezultatų. Visgi, atėjęs ruduo gali kiek sugadinti optimistines nuotaikas dėl spartaus vartojimo prekių ir paslaugų kainų augimo (rugpjūčio mėn. metinė infliacija Lietuvoje išaugo iki 5,3 %), būsto kainų augimo (butų kainų augimas Lietuvoje liepos mėn. paspartėjo iki 15 %), augančio neapibrėžtumo dėl galimų karantino ribojimų bei prastėjančių vartotojų lūkesčių daugumoje Europos Sąjungos šalių. Tad reikia išlaikyti blaivų protą ir nepasiduoti nepamatuotam optimizmui tam, kad nebūtų kaip toje tikrais įvykiais paremtoje pasakoje apie tris „paršiukus“ 2008 metais: Litnifą, Latnufą ir Estnafą.

Svarbu nepasiduoti pagundoms

Spartus „V“ raidės formos ekonomikos atsigavimas bei geri vartotojų bei verslo lūkesčiai didina ekonomikos perkaitimo rizikas. Dėl beprecedenčio ekonomikos skatinimo Lietuvoje, kaip ir dalyje kitų pasaulio valstybių, gyventojai ir verslas beveik nepajuto krizės padarinių, tad įsivyrauja naratyvas, kad krizės jau nebebus – galbūt jau ir niekada. Šis naratyvas skatina nepamatuotos rizikos prisiėmimą bei spekuliavimą, o tai savo ruožtu mažina šalies makroekonominį ir finansinį stabilumą bei kelia grėsmę tvariam ekonomikos augimui ateityje. Tad šiuo metu Lietuvai yra svarbu nepasiduoti iškylančioms pagundoms ir „nemesti kelio dėl takelio“. 

Pirmoji pagunda yra spekuliavimas nekilnojamojo turto rinkoje tikintis, kad jos kainos, išvengusios korekcijos krizės metu, pokriziniu laikotarpiu reikšmingai išaugs. Lietuvoje būsto kainų metinis augimas jau viršija 15 %, o būsto skelbimų portaluose nurodytų kainų augimas yra dar spartesnis: Vilniuje jis jau siekia 19 %, o Palangoje – net 40 %. Tai yra nerimą keliančios tendencijos, nes dėl sparčiai augančių būsto kainų galime netekti daug talentų, nes pastarieji kelsis gyventi į miestus, kuriuose būstas bus pigesnis. Pavyzdžiui, JAV talentų migracija iš brangesnių, šaltesnio klimato ir didesnius mokesčius taikančių miestų į pigesnius, švelnesnio klimato ir mažesnius mokesčius taikančius miestus intensyvėja (ši tendencija yra vadinama „Techxodus“). Šios tendencijos yra rimtas pavojaus signalas Vilniui, kuris, jei ir toliau pūs būsto kainų burbulą, gali prarasti savo konkurencinį pranašumą (juolab kad Vilnius nėra švelnaus klimato miestas) – ypač stengiantis pritraukti aukštą pridėtinę vertę kuriančius IT specialistus iš Baltarusijos ir Ukrainos. Tad Vilnius bei kiti Lietuvos miestai turi investuoti į viešąją infrastruktūrą bei didinti būsto pasiūlą, kuri turėtų sulėtinti būsto kainų augimą. Kitu atveju sparčiai kylančios būsto kainos gali sumažinti šių miestų tarptautinį konkurencingumą siekiant pritraukti ir išlaikyti pasaulinius talentus (skaitmeninius klajoklius). Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad išpopuliarėjęs nuotolinis darbas bei internetinė prekyba negrįžtamai pakeis komercinio nekilnojamojo turto rinką, tad biurų, prekybos ir viešbučių segmentai ateityje susidurs su nemenkais iššūkiais. 

Antroji pagunda yra nepagrįstas vartojimo prekių ir paslaugų kainų kėlimas dėl populiaraus naratyvo, kad pinigų įliejimas į ekonomiką neva sukels didelę infliaciją. Visgi, pinigų kiekio augimas nebūtinai sukels infliacijos šuolį ir tai puikiai iliustruoja pačios euro zonos bei kitų Vakarų pasaulio valstybių (pvz., Japonijos) pavyzdžiai. Pastarąjį dešimtmetį vartotojų kainų lygis euro zonoje išaugo vos 15 % (~1,4 % metinis augimas) nepaisant to, kad pinigų kiekis daugiau nei padvigubėjo. Japonijoje pinigų kiekis patrigubėjo, tačiau vidutinė metinė infliacija pastarąjį dešimtmetį nesiekė nei 1 %. 

Finansų rinkos bei ekonomistai nesitiki didelio infliacijos šuolio ir šį kartą. Pavyzdžiui, Vokietijoje 2022-2024 metais metinė infliacija sieks vos 1,5 % – tai yra tiek pat, kiek ji vidutiniškai siekė 2000-2020 metais. Pasaulio fabriku vadinamoje Kinijoje infliacija šiuo metu tesiekia 1,1 % ir artimiausiu metu, tikėtina, neviršys 2 %. Kinijos parduotos produkcijos kainos išaugo iki 9 %, tačiau brangsta tik gamybos priemonės ir žaliavos, o vartojimo prekių kainų augimas siekia kuklius 0,3 %. Tad Kinija pasauliui eksportuoja itin žemą infliaciją. Ir ne tik Kinija, o ir Lenkija, nes dar labiau nusilpęs Lenkijos zloto kursas padidino vartojimo prekių kainų lygio skirtumą tarp Lietuvos ir Lenkijos iki rekordinių 17 %. Lietuva turėtų vertinti šias tendencijas kaip įspėjimą ir stengtis neįsisukti į augančios infliacijos ir atlyginimų spiralę. Kitu atveju, per didelė infliacija ir per spartus atlyginimų augimas gali sukelti grėsmę Lietuvos tarptautiniam konkurencingumui vidutiniu ir ilguoju laikotarpiais – ypač lyginant su Kinija, Lenkija bei Vokietija.  

Trečioji pagunda yra neterminuotų karantino ribojimų bei ekonomikos skatinimo priemonių taikymas, kurios iškraipo konkurencinę aplinką, paskatų sistemą, išbalansuoja darbo rinką bei didina ekonominį neapibrėžtumą. Dauguma ekonomikos skatinimo priemonių COVID-19 krizės metu buvo nukreiptos į esamos situacijos „status quo“ išsaugojimą (pvz., darbo vietų išsaugojimą, prarastų pajamų kompensavimą ar įmonių likvidumo išlaikymą). Tačiau Lietuvai, kaip mažai ir augančiai ekonomikai, nepakanka išlaikyti „status quo“. Jai reikia augti, norint tęsti pajamų konvergenciją su Vakarų Europa. Tad Lietuva, „ceteris paribus“, turėtų taikyti mažiau karantino ribojimų bei trumpesnės trukmės bei tikslingesnes ekonomikos skatinimo priemones nei didžiosios Vakarų Europos valstybės. Lietuva, būdama maža ir atvira ekonomika, yra jautresnė minėtiems nesubalansuotumams. Tai iliustruoja tarptautinės migracijos srautai, kurie, užsitęsus karantino ribojimams 2021 metų pavasarį, buvo tapę neigiamais. 

Lietuvai bus svarbu prisitaikyti prie žalesnės ir labiau skaitmenizuotos popandeminės ekonomikos, tad reikės pademonstruoti didelį darbo rinkos lankstumą bei suformuoti išmanią imigracijos politiką. Kitu atveju, darbuotojų trūkumas gali pradėti kaišioti pagalius į ratus tvariam ekonomikos augimui. Lietuva šiuo metu pirmauja CRE ir Baltijos šalių regione pagal pasiskiepijusių nuo COVID-19 gyventojų dalį (iš visų regiono šalių ji tik Lietuvoje viršija 70 %), tad ji turi santykinai geresnes galimybes sekti Danijos ar Jungtinės Karalystės pavyzdžiu ir netolimoje ateityje visiškai panaikinti karantino ribojimus.  

Lietuvos ekonominė raida artimiausiu metu bus kupina neapibrėžtumo. Tačiau jei šalis nepasiduos pagundoms ir neišpūs nekilnojamojo turto kainų ir infliacijos burbulų bei išsivaduos iš iki galo savo augimo potencialo išnaudoti neleidžiančių karantino ribojimų bei „status quo“ saugančių ekonomikos skatinimo priemonių užburto rato, tikėtina, kad jos ekonomikos augimas išliks spartus ir 2021 ir 2022 metais atitinkamai sieks 4,5 % ir 4,0 %. Ilgesnio laikotarpio ekonomikos augimo potencialas priklausys nuo to, kaip seksis pereiti nuo „išleisk tiek, kiek pasiskolinai“ prie „išleisk tiek, kiek surinkai mokesčių“ naratyvo. Jei eisime Jungtinės Karalystės keliu, kuri skubotai ir netikėtai paskelbė apie kapitalo ir darbo jėgos mokesčių didinimą, ilgalaikis Lietuvos ekonomikos augimo potencialas sumažės ir sieks mažiau nei 3 %. Kita vertus, jei, atsižvelgdami į pasaulines tendencijas ir, siekdami išlaikyti savo tarptautinį konkurencingumą, mažinsime (ar bent nedidinsime) ekonomikai nedraugiškų kapitalo ir darbo jėgos mokesčių bei didinsime (ar bent nemažinsime) ekonomikai draugiškesnius vartojimo, turto ir ekologinius mokesčius bei didinsime mokesčių sistemos teisingumą ir efektyvumą, tuomet ilgalaikis Lietuvos ekonomikos augimo potencialas gali išlikti didesnis nei 3 %.

Lietuva: pagrindinių makroekonominių rodiklių prognozės

Baltijos šalių BVP prognozės