Blogiausio scenarijaus išvengta, bet iš tamsaus miško dar neišėjome

Baltijos šalių ekonomikos apžvalga – 2023 m. pavasaris

2022 m. – polikrizės metai

2022 m. pasaulio ekonomika susidūrė su keliais nepalankiais ir tarpusavyje susijusiais sukrėtimais – šis reiškinys naujai pavadintas polikrize. Pasaulis tebesprendė COVID‑19 pandemijos padarinius, tokius kaip tiekimo grandinės sutrikimai ir perdėtas ekonomikos stimuliavimas, kuris skatino infliaciją, nes „per daug pinigų buvo skirta per mažai prekių“. Rusijos invazija į Ukrainą įpylė alyvos į infliacijos ugnį, sukeldama pasaulinį energetikos ir maisto produktų kainų šuolį, kuris dar labiau padidino tebesitęsiančią pragyvenimo išlaidų krizę. Spartėjanti infliacija savo ruožtu privertė centrinius bankus spausti stabdžius ir pradėti agresyviai ir sinchroniškai griežtinti pinigų politiką, dėl to sumažėjo pasaulinės akcijų, obligacijų ir nekilnojamojo turto kainos, taip pat padidėjo namų ūkių, įmonių ir vyriausybių skolinimosi išlaidos.

Minėti sukrėtimai buvo pasaulinio masto, tačiau kiekvieną regioną paveikė skirtingai. Europos Sąjunga (ES) labiausiai nukentėjo nuo precedento neturinčios energetikos krizės, nes ji stengėsi pakeisti rusiškas gamtines dujas, naftą ir anglis alternatyviomis medžiagomis. Besiformuojančios rinkos ekonomikos šalys labiausiai nukentėjo nuo pragyvenimo išlaidų krizės, nes kylančios būtiniausių prekių, pavyzdžiui, maisto ir energijos, kainos neproporcingai smarkiai prislėgė mažesnes pajamas gaunančius namų ūkius ir mažesnes įmones. Jungtinės Valstijos labiausiai pajuto spartaus pinigų politikos griežtinimo poveikį, nes JAV Federalinis centrinis bankas (FED) ryžtingai padidino palūkanų normas, siekdamas atvėsinti perkaitusią ekonomiką. Tuo tarpu Kinija, kovodama su COVID‑19 pandemija, vis dar taikė nulinio sergamumo COVID‑19 strategiją ir milijonus savo piliečių uždarė namuose, o tai slopino vidaus ekonomikos augimą ir trikdė pasaulines tiekimo grandines. Polikrizė 2022 m. slopino pasaulio BVP augimą ir didino riziką, kad 2023 m. ES gali pereiti į recesiją.

Ekonominė žiema buvo šiltesnė nei baimintasi

Pasaulinė ekonomika pasirodė esanti atsparesnė įvairiems nepalankiems sukrėtimams, todėl daugelis institucijų padidino 2023 m. pasaulio BVP augimo prognozes. Jungtinės Valstijos rodo stebėtinai didelį atsparumą nepalankiems infliacijos ir palūkanų normų šuoliams, o darbo rinka ir toliau išlieka įkaitusi. Kinija taip pat pozityviai nustebino pasaulį staigiu posūkiu ir 2022 m. gruodžio mėn. panaikino taikytą nulinio sergamumo COVID‑19 politiką. Kinijos atsigavimas laikinai paskatins pasaulio ekonomikos augimą, o ES turėtų gauti naudos dėl sumažėjusių tiekimo grandinės sutrikimų ir vėl pasirodžiusių turtingų ir išlaidumu pasižyminčių Kinijos turistų. Besivystančios rinkos taip pat laikosi neblogai – šiuo metu tik kelios šalys patiria finansinių ar ekonominių sunkumų. 

Rusijos planas užšaldyti Europą ištirpo atšilus žiemos orams, o blogiausias scenarijus – energijos normavimas – nepasitvirtino. Europos gamtinių dujų ir elektros kainos sugrįžo į prieškarinį lygį, sumažindamos infliacijos keliamą spaudimą ir finansinę naštą namų ūkiams, įmonėms ir valstybiniam sektoriui. Mažesnės energijos kainos taip pat sumažino infliacinį spaudimą, kuris daugumoje Europos šalių aukščiausią lygį pasiekė 2022 m. pabaigoje. Europos vartotojai ir toliau išlaidavo nepaisydami mažėjančių realiųjų disponuojamųjų pajamų, galbūt dėl pandemijos metais stipriai užgniaužtos paklausos, taip pat dėl dosnių fiskalinės paramos priemonių, įgyvendintų siekiant apsaugoti vartotojus nuo energijos kainų šoko. Europos darbo rinka taip pat išliko stebėtinai atspari – nedarbo lygis ES išliko rekordiškai žemas, o užimtumas augo. Todėl ES beveik pavyko išvengti recesijos 2022 m. pabaigoje, o 2023 m. perspektyvos tampa vis šviesesnės, nes vis labiau tikėtinas tampa poveikio sušvelninimo scenarijus, kuriam būdinga palaipsniui mažėjanti infliacija ir saikingas ekonomikos augimas.

Iš tamsaus miško dar neišėjome 

Pagal pradinį scenarijų darome prielaidą, kad 2023 m. ES vos ne vos išvengs recesijos. Tačiau pavojus dar nepraėjęs – 2023 m. prognozės tebėra labai neaiškios, nes mūsų laukia daug rizikos veiksnių. Didžiausia rizika yra ta, kad infliacija gali išlikti didesnė ilgesnį laiką, kas paskatintų centrinius bankus toliau griežtinti pinigų politiką. Nors bendroji infliacija daugumoje Europos šalių dėl sumažėjusių energijos kainų jau pasiekė aukščiausią lygį, bazinė infliacija, į kurią neįtraukiamos nepastovios energijos ir maisto kainos, išlieka aukšta, o tai reiškia, kad stiprus ir plataus masto infliacinis spaudimas išlieka. Didesnė ilgesnio laikotarpio infliacija reikštų didesnes ilgesnio laikotarpio palūkanų normas, o tai ir toliau stabdytų ekonomikos augimą. Atsižvelgiant į tai, kad pinigų politikos perdavimas realiajai ekonomikai paprastai užtrunka du‑tris ketvirčius, yra reikšminga rizika, kad pinigų politikos griežtinimas gali sukelti gilesnį ir ilgesnį ekonomikos nuosmukį. Kita vertus, per mažo griežtinimo gali nepakakti infliacijai atvėsinti, o tai lemtų užsitęsusios stagfliacijos scenarijų, kuriam būdinga padidėjusi infliacija ir ekonomikos sąstingis, kuris gali tęstis gerokai ilgiau negu iki 2024 m. Taigi centriniai bankai vaikšto ant peilio ašmenų siekdami švelnaus nusileidimo scenarijaus. Tačiau šis kelias nebus lengvas dėl iš visų pusių pučiančių stiprių vėjų. 

Tikėtina, kad geopolitinė rizika artimiausiu metu nesumažės. Nesitikime, kad artimiausioje ateityje Rusijos ir Vakarų santykiai pagerės, nepriklausomai nuo įvykių Ukrainoje eigos. Tikėtina, kad ekonominis Kinijos ir Vakarų atsiskyrimas taip pat tęsis, o Vakarų bendrovės vis dažniau perkels gamybą iš Kinijos į kitas Azijos šalis. Didėjanti įtampa tarp Kinijos ir Taivano taip pat skatina Vakarų bendroves, bijančias déjà vu scenarijaus Ukrainoje, mažinti priklausomybę nuo Kinijos. Kinijos patrauklumas mažėja ir dėl sparčiai prastėjančių demografinių rodiklių, kuriuos dar labiau blogina dėl COVID‑19 užsitęsęs karantinas, tuo pačiu jis dar labiau sustiprins tebesitęsiančią sulėtėjusią būsto rinkos krizę. Didėjantis protekcionizmas, deglobalizacija ir geopolitinė įtampa taip pat didina riziką, kad užsitęs didesnės infliacijos ir mažesnio ekonomikos augimo laikotarpis. 

Europa laimėjo pirmąjį energetinio karo su Rusija mūšį, tačiau karas dar nesibaigė

Rusija pradėjo energetinį karą su Europa dar gerokai prieš Rusijos invaziją į Ukrainą. Jau 2021 m. rudenį Rusijos valstybinei bendrovei „Gazprom“ priklausančios Europos dujų saugyklos beveik ištuštėjo. Didėjantis susirūpinimas dėl neįprastai mažo dujų kiekio Europos dujų saugyklose lėmė pirmąjį didelį Europos dujų kainų šuolį dar 2022 m. spalį, kai kainos viršijo 100 EUR/MWh. Antrasis šuolis (iki 180 EUR/MWh) užfiksuotas 2022 m. gruodžio mėn. po to, kai Rusija nutraukė dujų eksportą į Europą dujotiekiu „Jamal‑Europa“. Trečiasis šuolis įvyko prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, kai 2022 m. vasario 24 d. dujų kainos Europoje padidėjo iki 134 EUR/MWh. Visą 2021‑2022 m. žiemą dujų kainos Europoje išliko pakilusios ir vidutiniškai siekė daugiau nei 94 EUR/MWh, t.y. buvo 5,2 karto didesnės nei 2020‑2021 m. žiemą. Išaugusios gamtinių dujų kainos taip pat didino elektros energijos kainas: 2021‑2022 m. žiemą Vokietijos elektros energijos kainos buvo vidutiniškai 140 EUR/MWh, t.y. 3,6 karto didesnės, palyginti su 2020‑2021 m. žiema (39 EUR/MWh). Padidėjusios gamtinių dujų kainos leido Rusijai gauti rekordiškai dideles pajamas iš dujų pardavimo Europai.

Rusijos ir Europos energetinis karas pasiekė kulminaciją 2022 m. rugpjūtį, kai Rusija nutraukė dujų tiekimą „Nord Stream“ dujotiekiu. Dujų kainos Europoje laikinai šoktelėjo virš 300 EUR/MWh. Tačiau vėliau dujų kainos Europoje ėmė pamažu mažėti dėl didelio dujų kiekio saugyklose (spalio pradžioje buvo pasiektas planuotas 90 proc. dujų kiekio saugyklose rodiklis), sumažėjusio dujų suvartojimo (2022 m. dujų suvartojimas ES sumažėjo 12 proc. palyginti su 2019‑2021 m. vidurkiu), padidėjusio alternatyvaus dujų tiekimo (2022 m. suskystintų gamtinių dujų importas į Europą padidėjo 60 proc.) ir šiltos žiemos (žiema Vokietijoje buvo beveik 3 laipsniais šiltesnė nei įprastai). Dėl to vidutinė Europos gamtinių dujų momentinė kaina 2022‑2023 m. žiemą buvo 77 EUR/MWh, t. y. gerokai mažesnė nei buvo baimintasi, ir dar mažesnė, palyginti su 2021‑2022 m. žiema, kai momentinė kaina buvo vidutiniškai 94 EUR/MWh. Elektros energijos kainos taip pat sumažėjo nuo rekordinių aukštumų. Taigi ne tik išvengta blogiausio scenarijaus – energijos racionalizavimo, bet ir pavyko pasiekti, kad dujų kainos Europai būtų mažesnės nei ankstesnę žiemą. Taip pat pavyko išsaugoti vienybę ir išlaikyti veikiančias visos Europos dujų ir elektros energijos rinkas, o tai ilgainiui turėtų paskatinti investicijas ir konkurenciją energetikos sektoriuje.

Europa akivaizdžiai laimėjo pirmąjį energetinio karo su Rusija mūšį, tačiau karas dar nebaigtas. Dujų ir elektros kainos Europoje 2015‑2019 m. tebėra 2‑3 kartus didesnės, palyginti su prieškriziniu laikotarpiu, o tai neigiamai veikia verslo konkurencingumą – ypatingai daug energijos naudojančių gamybos įmonių. Europos dujų ir elektros ateities sandoriai rodo, kad rinkos dalyviai tikisi, jog 2023‑2024 m. žiemą gamtinių dujų kainos išliks apie 40‑60 EUR/MWh, t. y. maždaug tris kartus didesnės, palyginti su 2015‑2019 m. vidutiniu kainų lygiu. Tikimasi, kad elektros kainos išliks 2‑3 kartus didesnės, palyginti su 2015‑2019 m. kainomis. Todėl ES labai svarbu didinti investicijas į atsinaujinančiosios energijos gamybos pajėgumus, taip pat mažinti importuojamo iškastinio kuro vartojimą. Tai padėtų sumažinti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ir ES galėtų tapti pasaulinės žaliosios energetikos transformacijos lydere. 

Baltijos šalių ekonomikos turi unikalią galimybę pakeisti savo energetikos sistemas, kuriose vietoj iškastinio kuro naudojamas atsinaujinantis kuras, taip, kaip jos sėkmingai pakeitė savo šildymo sistemas, gamtines dujas pakeisdamos biokuru. Visos trys Baltijos šalys kartu su Skandinavijos šalimis pirmauja ES pagal šilumos energijos, pagamintos iš biokuro, dalį. Gali būti, kad iki šio dešimtmečio pabaigos Baltijos šalys pateks tarp ES šalių, kurios daugiausia elektros energijos gamina iš atsinaujinančiųjų išteklių. Gausus atsinaujinančiosios energijos išteklių kiekis leistų Baltijos ir Šiaurės šalių regionui ilgainiui įgyti tarptautinį konkurencingumą. Rusijos energetinis karas prieš Europą išlaisvino atsinaujinančiosios energijos džiną iš butelio, nepraleiskime šios galimybės.
 
Aukšta infliacija Europoje išliks ilgiau, tačiau Baltijos šalys nebebus infliacijos lyderės

Nors dėl sumažėjusių energijos kainų bendroji infliacija daugumoje Europos šalių jau pasiekė aukščiausią lygį, bazinė infliacija, į kurią neįtraukiamos nepastovios energijos ir maisto kainos, tebėra didelė, o tai rodo, kad išlieka stiprus ir plataus masto infliacinis spaudimas. Bendroji metinė infliacija euro zonoje 2022 m. spalio mėn. pasiekė aukščiausią lygį – 10,6 %, o 2023 m. vasario mėn. palaipsniui sumažėjo iki 8,5 %, tačiau bazinė infliacija toliau spartėja ir per tą patį laikotarpį padidėjo nuo 5,0 % iki 5,6 %. Pagrindinis politikos iššūkis yra tas, kad nors centriniai bankai bando užgesinti infliacijos gaisrą griežtindami pinigų politiką, vyriausybės tuo pat metu įpila alyvos į ugnį vykdydamos skatinamąją fiskalinę politiką. Pavyzdžiui, daugelis Europos vyriausybių teikia pernelyg dosnią ir plačią paramą namų ūkiams ir įmonėms, kad apsaugotų jas nuo energetikos krizės, tačiau taip jos skatina bendrąją paklausą ir kainų šoką pratęsia ilgesniam laikui. Didėjanti paslaugų kainų infliacija didina riziką, kad darbo užmokesčio ir kainų spiralė taps nekontroliuojama, nes darbuotojai reikalaus vis didesnio darbo užmokesčio, kad kompensuotų dėl nuolatinės didelės infliacijos prarastą perkamąją galią. Taigi didėja rizika, kad infliacija Europoje gali ilgiau išlikti aukštesnė, nepaisant mažėjančių pasaulinių energijos ir maisto kainų bei mažėjančių pasaulinės prekybos kliūčių. Atitinkamai palūkanų normos taip pat ilgiau išliks didesnės, nes prireiks daugiau laiko, kol infliacija vėl pasieks centrinių bankų nustatytus tikslus. 

Tačiau padėtis Baltijos šalyse, palyginti su kitomis euro zonos šalimis, skiriasi. 2022 m. metinė infliacija Baltijos šalyse (19,4 % Estijoje, 18,9 % Lietuvoje ir 17,2 % Latvijoje) buvo didžiausia ES ir gerokai viršijo euro zonos vidurkį (8,4 %). Tačiau mažai tikėtina, kad 2023 m. kainų kilimo tempas Baltijos šalyse ir toliau bus gerokai didesnis už euro zonos vidurkį, didelė tikimybė, kad 2023 m. pabaigoje jis taps mažesnis. Kad suprastume, kodėl taip yra, reikia įsigilinti į pagrindines infliaciją Baltijos šalyse ir euro zonoje skatinančias varomąsias jėgas. Palyginti su euro zonos vidurkiu, Baltijos šalyse didesnę vartotojų krepšelio dalį sudaro maistas ir energija (40 %, palyginti su 26 %), o mažesnę – paslaugos (27 %, palyginti su 44 %). Taigi dėl 2022 m. smarkiai padidėjusių energijos ir maisto kainų, kurias didele dalimi lėmė Rusijos invazija į Ukrainą, bendra infliacija Baltijos šalyse padidėjo žymiai labiau, palyginti su euro zonos vidurkiu. Tačiau 2023 m. padėtis pasikeis, nes prognozuojama, kad energijos kainos mažės, maisto kainos stabilizuosis, o paslaugų kainos ir toliau dar sparčiau didės. Be to, 2022 m. energijos kainos Baltijos šalyse padidėjo kur kas daugiau nei vidutiniškai euro zonoje (56 %, palyginti su 37 %), nes Baltijos šalys, palyginti su dauguma euro zonos šalių, taikė mažiau energijos kainų kontrolės priemonių, todėl energijos kainų šokas didele dalimi galėjo būti perkeltas galutiniams vartotojams. Kaip sakoma, „kuo aukščiau kilsi, tuo žemiau krisi“, todėl energijos kainų defliacija Baltijos šalyse šiais metais bus didesnė negu vidutiniškai euro zonoje. Tai iš dalies pasakytina ir apie maisto kainų infliaciją, nes spartus vartojimo augimas leido maisto produktų gamintojams ir prekybininkams greičiau perkelti didėjančias gamybos sąnaudas vartotojams, palyginti su euro zonos vidurkiu. Atitinkamai mažėjančios energijos ir pasaulinės maisto kainos suteikia daugiau erdvės maisto kainų defliacijai Baltijos šalyse, palyginti su likusia euro zonos dalimi. Pirmieji kainų karo tarp prekybininkų požymiai jau pastebimi Baltijos šalyse  – kai kurių kategorijų prekių kainos mažėja.

Pagal pagrindinį scenarijų prognozuojame, kad infliacija Baltijos šalyse toliau mažės ir 2023 m. vidutiniškai sieks 7‑9 % – tai bus ryškus sumažėjimas, palyginti su 2022 m. fiksuotu 17‑19 % augimu. Prognozuojama, kad energijos kainos sumažės nuo 2022 m. antrąjį pusmetį pasiekto aukščiausio lygio, o maisto produktų kainos turėtų susilyginti, kai kurių kategorijų produktų (pieno ir duonos gaminių) kainos gali būti koreguojamos. Vis dėlto prognozuojama, kad paslaugų kainų infliacija išliks didelė, nes darbo užmokesčio augimo spaudimas išliks didelis. Vis dėlto prognozes temdo didelis neapibrėžtumas, nes infliacijos dinamika Baltijos šalyse, palyginti su euro zonos vidurkiu, bus nepastovesnė dėl to, kad čia svarbesnis vaidmuo tenka labai nestabilioms energijos ir maisto kainoms. Jeigu energijos ir maisto kainos toliau kris, iki 2023 m. pabaigos metinė infliacija gali nukristi žemiau nulio, o 2024 m. neatmetamas ir gilesnės defliacijos scenarijus. Vis dėlto maisto ir energijos kainos gali ilgiau išlikti didesnės. Kinijos atsigavimas gali padidinti pasaulinį infliacinį spaudimą, nes pakils pasaulinės žaliavų, ypač metalų ir energijos, kainos. Dėl tebesitęsiančios Rusijos invazijos į Ukrainą gali išlikti didelis pasaulinių energijos ir maisto kainų kintamumas, todėl taip pat negalima atmesti tolesnio energijos ir maisto kainų šuolio, ypač jei 2023‑2024 m. žiema Šiaurės pusrutulyje bus šaltesnė nei įprastai.  

Būsto rinką atvėsino kylančios palūkanų normos

Ekspansyvi fiskalinė ir pinigų politika COVID‑19 pandemijos metu didino būsto kainų augimą visame pasaulyje, nes „per daug pigiai kainuojančių pinigų buvo skirta per mažam namų skaičiui“. Nuo 2020 m. pradžios būsto kainos EBPO šalyse padidėjo 36 % – dvigubai daugiau nei namų ūkių pajamos (18 %) ir tris kartus daugiau nei būsto nuomos kainos (12 %). Dėl to būsto kainų ir pajamų bei būsto nuomos kainų santykis šoktelėjo iki aukščiausio lygio per mažiausiai pusę šimtmečio. Taigi 2022 m. pasaulinė būsto rinka buvo ypatingai įkaitusi, o tada buvo atvėsinta centrinių bankų, kurie užbaigė būsto rinkos vakarėlį agresyviai ir daugiausia netikėtai padidinę palūkanų normas.

Vos per vienerius metus FED fondų palūkanų norma padidėjo nuo 0,0 % iki 5,0 % – sparčiausiai nuo 1980 m. ECB pasekė šiuo pavyzdžiu ir nuo 2022 m. liepos mėn. padidino palūkanų normas nuo 0,0 % iki 3,0 %. Didesnės palūkanų normos defliavo būsto kainas ir slopino būsto hipotekos veiklą. Jungtinėse Valstijose 2023 m. vasario mėn. hipotekos paraiškų skaičius sumažėjo iki žemiausio lygio per 28 metus, o būsto kainos mažėja nuo 2022 m. vidurio. Europos būsto rinka taip pat pradėjo jausti didesnių palūkanų normų poveikį. Euro zonoje 2023 m. sausio mėn. naujai išduotų būsto paskolų suma sumažėjo 35 %, o Vokietijoje – 52 % per metus. Tikimasi, kad palūkanų normos didės ilgiau (šiuo metu manoma, kad 3 mėn. EURIBOR 2023 m. spalio mėn. pasieks aukščiausią 4,0 % lygį), todėl būsto rinkos nuosmukis tęsis.

Labiausiai pažeidžiamos tos šalys, kuriose būsto kainos per paskutinį dešimtmetį, kai pinigų buvo daug ir jie buvo pigūs, pernelyg išaugo. Namų ūkių įsiskolinimo lygis ir kintamų palūkanų hipotekos paskolų dalis taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Šiuo požiūriu Skandinavijos šalys, kuriose didelis namų ūkių įsiskolinimas, didelė kintamųjų palūkanų hipotekos paskolų dalis ir per pastarąjį dešimtmetį pernelyg išaugusios būsto kainos, yra vienos jautriausių palūkanų normų didėjimui. Iš tiesų visose Skandinavijos šalyse jau dabar vyksta būsto kainų korekcija: vien Švedijoje 2022 m. kainos sumažėjo 15 %. Dėl būsto rinkos aktyvumo nuosmukio sumažės namų, baldų ir statybinių medžiagų paklausa, o tai turės neigiamą poveikį Baltijos šalių gamybos sektoriui. Jei palūkanų normos ilgiau išliks didesnės, kitos euro zonos šalys taip pat gali patirti gilų ir ilgalaikį būsto rinkos nuosmukį, ypač atsižvelgiant į tai, kad būsto kainos ir pajamų bei kainos ir nuomos kainos santykiai yra pasiekę ne vieną dešimtmetį siekiančias aukštumas. 

Baltijos regionas nėra apsaugotas nuo pasaulinių būsto rinkos tendencijų. Pastaraisiais metais visose trijose Baltijos šalyse būsto kainos sparčiai augo ir viršijo namų ūkių pajamų ir būsto nuomos kainų augimą. Nuo 2019 iki 2022 m. būsto kainos Baltijos šalyse padidėjo 42 %, tuo tarpu darbo užmokestis išaugo 28 %, o būsto nuomos kainos – 15 %. Dėl to būsto kainų ir pajamų bei būsto nuomos kainų santykis pablogėjo, nors ir ne taip smarkiai, kaip daugumoje kitų EBPO šalių, ir gerokai mažiau, palyginti su 2005‑2007 m. būsto kainų burbulo laikotarpiu. Tarp Baltijos šalių pastebimi ryškūs skirtumai: palyginti nestabili padėtis Estijoje, kur būsto kainos (47 %) augo sparčiau nei darbo užmokestis (20 %), palyginti tvirta padėtis Latvijoje, kur būsto kainos (30 %) augo panašiu tempu kaip darbo užmokestis (28 %), o Lietuva, kurioje būsto kainos (49 %) ir darbo užmokestis (38 %) augo sparčiai, atsidūrė per vidurį tarp savo kaimynių. Mažas namų ūkių įsiskolinimas Baltijos šalyse yra lengvinantis veiksnys, tačiau labai paplitusios kintamųjų palūkanų hipotekos didina būsto rinkos jautrumą palūkanų normų didėjimui. Todėl negalima atmesti galimybės, kad būsto kainos Baltijos šalyse koreguosis, o tai sumažintų būsto kainos ir pajamų bei būsto kainos ir nuomos santykio rodiklius iki priimtinesnio lygio. 

Baltijos tigrai stabtelėjo prieš šuolį į priekį

Baltijos šalių ekonomikos ir toliau pasižymi įspūdingu atsparumu įvairiems nepalankiems sukrėtimams: COVID‑19 pandemija, Rusijos invazija į Ukrainą, energijos ir maisto kainų sukrėtimai, itin didelė infliacija ir kylančios palūkanų normos nesugebėjo sutrikdyti Baltijos šalių ekonomikos didesniu mastu. 2022 m. ekonomikos augimas sulėtėjo. Latvijoje (2,0 %) ir Lietuvoje (1,9 %) augimas išliko teigiamas, o Estijoje
(‑1,1 %) buvo neigiamas, nes po labai gerų 2021 m. ekonominių rezultatų (8,0 %) BVP visus metus mažėjo. Visų trijų Baltijos šalių ekonomikos rodikliai viršija 2019 m. pasiektas ikipandemines aukštumas didesniu skirtumu, palyginti su ES vidurkiu. Prognozuojame, kad 2023 m. BVP augimas išliks silpnas (neviršijant 0‑1 %), tačiau tam reikia, kad Estijoje visus metus vyktų spartus augimas, palyginti su 2022 m. pabaiga. Gilaus ir plataus masto nuosmukio bus išvengta. 2024 m. ekonomikos atsigavimas įgaus pagreitį, o BVP augimas paspartės iki 3,5‑4,0 %. 

Vangūs bendri rezultatai maskuoja labai skirtingus įvairių sektorių rezultatus. Aukštųjų technologijų paslaugų sektoriai (IT, finansų ir verslo) veikia gerai – IT ir finansinių paslaugų eksportas visose trijose Baltijos šalyse 2022 m. išaugo 30‑40 proc. Aukštųjų technologijų paslaugų sektoriaus rezultatai 2023 m. ir toliau turėtų būti gana geri, nors sparčiai augančioms pradedančiosioms įmonėms didėjančios palūkanų normos gali kelti tam tikrų sunkumų. Gamybos sektorius, kuris kartu su aukštųjų technologijų paslaugų sektoriumi buvo vienas pagrindinių BVP augimo variklių, susiduria su vis stipresniais priešpriešiniais vėjais dėl padidėjusių energijos kainų, mažėjančios užsienio paklausos, blogėjančių prekybos sąlygų, taip pat ilgalaikių tiekimo grandinės sutrikimų, kuriuos sukėlė Rusijos invazija į Ukrainą. Gamybos sektorius 2023 m. ir toliau neigiamai veiks bendrus ekonomikos rodiklius. 2022 m. mažmeninės prekybos sektoriaus rezultatai buvo prastesni, nes vartotojai nelinkę didinti išlaidų dėl didesnės infliacijos ir padidėjusio neapibrėžtumo. Vis dėlto didelis užimtumas, didėjantis darbo užmokestis, taip pat mažėjančios energijos kainos pastaruoju metu pagerino vartotojų pasitikėjimą, o tai rodo, kad blogiausia jau gali būti praeityje. Nesitikime, kad asmeninis vartojimas 2023 m. Latvijoje ir Lietuvoje labai smukdys ekonomikos augimą, tačiau aukštą 2022 m. pradžios vartojimo lygį Estijoje bus sunku išlaikyti esant mažai perkamajai galiai ir kylančioms palūkanų normoms. Vis dėlto būsto rinkai pavojus dar nepraėjęs, nes didėjančios palūkanų normos ir toliau slopins būsto rinkos atsigavimą. Tikimės, kad stiprus būsto sektoriaus atsigavimas prasidės 2023 m. pabaigoje arba 2024 m., kai palūkanų normos pasieks aukščiausią lygį, o infliacijos lygis sumažės ir padidės namų ūkių perkamoji galia.       

Baltijos šalių ekonomikos atsparumą palaiko itin didelis užimtumas ir mažas nedarbas. Nepaisant vangių ekonomikos rezultatų, užimtumas Lietuvoje padidėjo įspūdingai – 5,1 %, Estijoje – 4,6 %, Latvijoje – 2,7 %, t.y. gerokai sparčiau nei ES vidurkis (2,0 %). Šį augimą lėmė didėjantis darbo jėgos aktyvumas ir sėkminga Ukrainos ir Baltarusijos pabėgėlių integracija į darbo rinką, ypač Lietuvoje. Beveik 50 % darbingo amžiaus ukrainiečių pabėgėlių iš Ukrainos jau įsidarbino Lietuvoje, o tai yra vienas didžiausių rodiklių ES. Nedarbo lygis 2022 m. toliau mažėjo ir šiuo metu visose trijose Baltijos šalyse yra artimas rekordinėms žemumoms. Įtempta darbo rinka ir didelė infliacija skatino spartų darbo užmokesčio augimą, kuris Lietuvoje net ketvirtus metus iš eilės išliko dviženklis. Didelis užimtumas taip pat išlaikė vartotojų pasitikėjimą, o tai savo ruožtu sušvelnino privataus vartojimo nuosmukį. Prognozuojama, kad 2023 m. nedarbo lygis didės nedaug, darbo rinka išliks palyginti ankšta, o darbo užmokesčio augimas bus artimas 10 %.

Baltijos šalių ekonomikos plėtrai ateityje įtakos turės geopolitinė įtampa, Rusijos vykdomos invazijos į Ukrainą rezultatai, taip pat būsima energijos kainų dinamika ir euro palūkanų normų lygis. Taip pat bus labai svarbu išlaikyti ES bendrosios rinkos veikimą, nes mažos ir atviros ekonomikos šalys turi mažiau galimybių konkuruoti su didžiausiomis ir turtingiausiomis Europos šalimis subsidijų lenktynėse. Baltijos šalių ekonomikos taip pat turėtų daug investuoti į atsinaujinančiąją energiją, nes tai ne tik padidintų energetinį saugumą mažinant energijos importą iš trečiųjų šalių, bet ir užtikrintų ekologiškesnę ir įperkamesnę energiją vietos įmonėms ir vartotojams. Tai leistų Baltijos regionui ilgainiui įgyti konkurencinį pranašumą. Baltijos šalys taip pat turėtų toliau vykdyti strategines ekonomines reformas, kad padidintų savo tarptautinį konkurencingumą ir atsparumą. Dėl sparčios kainų konvergencijos su kitomis ES valstybėmis ir darbo užmokesčio augimo pastaraisiais metais Baltijos šalys praktiškai prarado pigių šalių statusą. Todėl Baltijos šalių ekonomika turės konkuruoti su Vakarų Europos šalimis kaip lygi su lygiais. Norint pritraukti ir išlaikyti investuotojus ir talentus, nebeužteks būti geresniems už vidutinį europietį – Baltijos šalys turės tapti geriausiomis Europoje. 

Lietuva – makroekonominiai rodikliai (pokyčiai % per metus, jei nenurodyta kitaip)

Latvija – makroekonominiai rodikliai (pokyčiai % per metus, jei nenurodyta kitaip)

Estija – makroekonominiai rodikliai (pokyčiai % per metus, jei nenurodyta kitaip)