Pakalbėkime apie pasaulinę prekybą

Luminor ekonomikos perspektyvos: 2019 m. ruduo

Pasaulinė prekyba yra pagrindinis veiksnys, didinantis finansinį ir ekonominį nestabilumą pasaulyje. Pasaulio prekybos augimas 2019 metų pirmąjį ketvirtį krito iki 0,5 proc. ir tapo lėtesnis nei bendras pasaulio BVP augimas. Lėčiau nei BVP augančios pasaulio prekybos apimtys bei tarptautinių gamybos grandinių pokyčiai paskatino kalbas apie galimą globalizacijos pauzę ar net jos pabaigos pradžią. Vasarą prekybos įtampai dėl JAV ir Kinijos prekybos karo vėl išaugus, ekonominių lūkesčių indeksai tiek išsivysčiusiose, tiek  besivystančiose ekonomikose smuko. .

Užsitęsusi pasaulinė prekybos įtampa ir su ja susiję geopolitinės rizikos veiksniai, taip pat didėjanti protekcionizmo grėsmė ir besiformuojančių rinkų pažeidžiamumas neabejotinai stabdys išsivysčiusių ir besivystančių rinkų augimą. Taigi nenuostabu, kad augimas mažėjo daugelyje pasaulio šalių. Į eksportą orientuotos ir nuo pasaulinės prekybos priklausomos šalys yra labiau pažeidžiamos ir patiria užsitęsusį ciklišką lėtėjimą ar techninį nuosmukį¹ (įskaitant Europą).

Pasaulio prekybos lėtėjimas nėra vienintelis išsivysčiusių valstybių iššūkis. Nerimą taip pat kelia lėtas produktyvumo augimas, gyventojų senėjimas bei grėsmė, kad padidėjęs protekcionizmo lygis taps norma. Tai padidins poreikį laiku parengti augimą skatinančias reformas, daugiausia dėmesio skiriant inovacijoms ir konkurencingumui.

Tebesitęsiantis prekybos karas tarp pagrindinių  pasaulio ekonomikos sunkiasvorių – JAV ir Kinijos – visame pasaulyje mažina prekybos srautus ir investicijų poreikį. Labiausiai dėl to kenčia apdirbamosios gamybos sektorius, kuriame nuosmukis tęsis antroje metų pusėje ir 2020 metais. Tikimasi, kad derybos tarp JAV ir Kinijos bus pratęstos, tačiau greito susitarimo tikimybė nėra didelė, tad yra didelė grėsmė, kad šiais metais konfliktuojančios šalys plės dvišalę prekybą ribojančias priemones.

Europos Sąjungoje didžiausia grėsmė tebėra „Brexit“, kuris ne tik didina nepageidaujamą ekonominį neapibrėžtumą, bet ir stabdo privačiojo sektoriaus investicijas. Politinis neapibrėžtumas Italijoje taip kelia grėsmę visai Europos Sąjungai, nes didžiausią valdžios sektoriaus skolą turinčiai bei itin vangų augimą demonstruojančiai šaliai mažiausiai reikia politinio nestabilumo. Be to, didelis skolos lygis kai kuriose ES šalyse mažintų jų galimybes švelninti ekonominį nuosmukį (fiskaline prasme) prasidėjus naujiems ekonominiams sukrėtimams.

Be to, tvyro ir kita geopolitinė įtampa (ypač susijusi su Iranu, Honkongu, Indija ir Pakistanu, Sirija ir t. t.), kuri gali paaštrinti ir taip gana nepalankų išorinių rizikos veiksnių, stabdančių ekonomikos atsigavimą, derinį. Kadangi prekyba sulėtėjusi, vidaus paklausa kol kas yra pagrindinis euro zonos, įskaitant atviras Baltijos šalių ekonomikas, augimo variklis.

Dėl išaugusio neapibrėžtumo ir lėtėjančių pasaulinės prekybos apimčių padidėjo recesijos rizika silpnesnėse ar nuo eksporto labiau priklausančiose ekonomikose. Taip pat daugėja indikatorių, kurie sufleruoja, kad ekonominės recesijos tikimybė auga. Pasaulinėse obligacijų rinkose didėja pajamingumo kreivių plokštėjimo ir apsigręžimo tendencija (įprastai įspėjanti apie būsimą ekonominę krizę). Guodžia tai, kad kreditų rinkose išsivysčiusių šalių kredito maržos iš esmės liko nepakitusios.

Rekordiškai mažas obligacijų pelningumas toliau išliks kontraversiška diskusijų tema. Vyriausybės obligacijų palūkanų normos siekia naujas žemumas po to, kai JAV iždo 30 metų obligacijos rugpjūčio viduryje smuko žemiau 2 proc. lygio, o Vokietijos – tapo neigiamomis.

1 diagrama. Prekybos įtampa slopina pasaulines augimo perspektyvas

Manome, kad pelningumo kreivės inversija (tarp trumpalaikių ir ilgalaikių palūkanų normų) šį kartą nėra tikras artėjančios recesijos požymis, o greičiau atspindi saugių investicijų pasiūlos trūkumą bei pernelyg optimistinius rinkos lūkesčius, kad ateityje centriniai bankai švelnins pinigų politika. Nesitikime, kad artimiausiu metu euro zonoje prasidės nuosmukis, tačiau augimas lėtės, o kai kurios šalys gali patirti techninę recesiją.

 

Ekonomikos augimą euro zonoje palaiko pakankamai spartus paslaugų sektoriaus augimas, kuri palaiko žemas nedarbo lygis ir sparčiai augantis darbo užmokestis. Pavyzdžiui, užimtumo lygis euro zonoje antrąjį ketvirtį padidėjo 0,2 proc. (1,1 proc. per metus), po 0,4 proc. (1,3 proc. per metus) šuolio stipresnį pirmąjį ketvirtį. Dėl išaugusio darbo užmokesčio augimo bei silpstančios infliacijos, euro zonos darbuotojų realaus darbo užmokesčio augimasišaugo nuo 1 iki 2 proc.

Pagrindinės Baltijos šalių eksporto rinkos toliau auga. Apskritai pagrindinėse Baltijos šalių eksporto rinkose prognozuojama lėtesnė augimo perspektyva, tačiau artimiausiu metu sunkus nuosmukis nenumatomas. Didėjant prekybos įtampai, kyla grėsmė, kad kai kurios Europos šalys gali patirti techninį nuosmukį. Tačiau santykinai spartus vidaus rinkos augimas kompensuos praradimus išorės rinkose.

Svarbu tai, kad tarp didžiausių euro zonos šalių augimas antrąjį ketvirtį šiek tiek sumažėjo tik Vokietijoje (-0,1 proc. per ketvirtį) po gana teigiamo pirmojo ketvirčio. Italijai pavyko pasiekti lūžio tašką (0,0 proc. per ketvirtį), o Prancūzijoje ir Ispanijoje progresas buvo tik šiek tiek švelnesnis. Apskritai, kaip ir tikėtasi, euro zonos augimas tęsėsi, nors ir lėtesniais tempais, o metinis augimo tempas išliko šiek tiek virš vieno procento ribos (1,1 proc. metinis augimas antrąjį ketvirtį). Atvirose Šiaurės šalių ekonomikose išlieka padidėjęs išorinis neapibrėžtumas, tačiau pusiausvyrą palaiko stiprios darbo rinkos ir gera valstybės finansų situacija, bei vykdoma pinigų skatinimo politika.

2 diagrama. Antrąjį ketvirtį Europos augimas buvo lėtesnis​

Augimas turėtų laipsniškai mažėti šiauriniame regione, kuris giliai susijęs su Baltijos šalimis. Iš Šiaurės šalių išskirtiniu augimo tempu pasižymi Norvegija. Ją remia atsigaunančios investicijos į naftos sektorių, stipri darbo rinka ir trečią kvėpavimą įgavęs statybų sektorius. Pasaulinei prekybai atvira Švedijos ekonomika antrąjį ketvirtį šiek tiek krito (-0,1 proc. per ketvirtį), Suomija sugebėjo atsispirti lėtėjimui, jos ekonomika išaugo nemažais 0,9 proc. per ketvirtį. Bendrai ateinančiais metais numatoma lėtesnė augimo tendencija, todėl daugėja diskusijų apie augimą skatinančias reformas ir galimas fiskalines paskatas. Apskritai Baltijos šalių eksporto į Šiaurės šalis skaičiai išliko teigiami. Gaunama didesnė nauda iš integracijos su Šiaurės šalių ekonomika.

Baltijos šalys šiandien yra vienos dinamiškiausių ES ekonomikų. Per pastaruosius trejus metus euro zona, įskaitant Baltijos šalis, patyrė stiprų plataus masto ekonomikos atsigavimą, kurį atspindi tendencijas viršijantys augimo tempai. Vidutinis 2017–2018 m. augimo tempas Estijoje ir Latvijoje viršijo 4 procentinius punktus, o Lietuvoje – 3,8 proc. Palyginti, vidutinis BVP augimas euro zonoje nesiekė 2 proc.

Atsigaunant užimtumui Baltijos šalyse, dalyvavimas darbo rinkoje (ypač Estijoje) siekia rekordines aukštumas, o nedarbo lygis pasiekė prieškrizines žemumas, kaip ir kitose sparčiau besivystančiose euro zonos šalyse. Nepaisant to, per artimiausius dvejus metus augimas turėtų laipsniškai lėtėti, nors ir atsispiriama nuo aukšto lygio. Negalima atmesti teigiamų netikėtumų sumažėjus pasaulio prekybos neapibrėžtumui dėl stipresnės vidaus paklausos, įskaitant infrastruktūros projektus (pavyzdžiui, „Rail Baltica“). Pagrindinis pavojus atviroms Baltijos šalių ekonomikoms kyla dėl prekybos trinties išsivysčiusiose šalyse. Pasaulio prekybos sulėtėjimas išlieka pagrindinė silpnėjančios augimo perspektyvos ir kylančios neigiamos rizikos euro zonai, įskaitant Baltijos šalis, priežastis..

Gyventojų senėjimas Baltijos šalyse turės tokias pačias pasekmes, kaip ir kitose euro zonos šalyse

Spartus ir subalansuotas ekonomikos augimas yra tinkamas metas Baltijos šalims įgyvendinti reikalingas reformas, kurios padidintų ilgalaikį ekonomikos augimo potencialą. Įtampa darbo rinkoje gali tapti augimą ribojančiu veiksniu, o žemos pajamos, palyginti su euro zonos vidurkiu, nepadeda pasaulinėje konkurencinėje kovoje dėl geriausių talentų. Pajamų lygio priartėjimo prie euro zonos vidutinio lygio dar teks palaukti, jis galiausiai priklausys nuo našumo augimo ateityje.

Taigi į eksportą orientuotoms Baltijos šalių ekonomikoms bus labai svarbu investuoti į naujas technologijas ir mechanizmus, siekiant tapti ankstyvosiomis technologijų diegėjomis ir novatorėmis. Šalys rengs nacionalines reformų darbotvarkes 2035 metams. Būtų puiku, jei jose dėmesys būtų sutelktas į ilgalaikes augimą ir produktyvumą skatinančias reformas (tarp jų ir švietimo reformą), inovacijas ir mokslinius tyrimus bei eksperimentinę plėtrą. Pažangi infrastruktūra – viena iš galimybių geriau sujungti Baltijos šalių ekonomikas su skaitmeninėmis pasaulio ekonomikomis. Ekonomikos varomąja jėga vis sparčiau tampa paslaugų segmentas (įskaitant verslo paslaugas, IRT, pažangiąją inžineriją, elektroninę prekybą ir kt.).

Baltijos šalys per pastarąjį dešimtmetį nemažai pasistūmėjo mažindamos nedarbą iki beveik prieš krizę buvusio žemiausio lygio. Europai susiduriant su bendrais senėjimo iššūkiais, atsiras daugybė galimybių padidinti pagyvenusių žmonių pajamas ir leisti jiems ilgiau dalyvauti darbo rinkoje. Norint maksimaliai padidinti pajamas, reikės atlikti struktūrinius pokyčius ir politiškai mažiau naudingas struktūrines reformas, kurios dažnai neduoda tiesioginės trumpalaikės naudos.

Laipsniškas visuomenės senėjimas didina sveikatos priežiūros ir socialines išlaidas. Taigi ilgalaikės strategijos turi maksimaliai padidinti kokybiškas įdarbinimo galimybes. Tam reikia nuolat skatinti novatoriškumą, sukurti globalią intelektinę ekosistemą, atvirą prekybai. Baltijos šalių darbo rinkos yra atviros, todėl augant pajamų lygiui ir investuojant į naujas technologijas bei tvarią aplinką, įmonės bus geriau pasirengusios pritraukti talentų ir rizikos kapitalo iš viso pasaulio. Perspektyvi atrodo IRT sektoriaus plėtra regione.